„Jūsų Ekscelencija Lietuvos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamasis Ministre Pirmininke, gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai, gerbiamieji svečiai, ponai ir ponios. 18 kartą minime svarbią datą – Laisvės gynėjų dieną.
Tai sovietų agresijos prieš Lietuvos valstybę data, kuri apima 1991 metų įvykius nuo sausio pradžios iki rugpjūčio pučo. Tai Lietuvos pergalės diena. Tada, kam buvo brangi Lietuva, stojo jos ginti. Juos visus suvienijo meilė tėvynei. Juos visus jungė tikėjimas, kad laisvė geriau, nei vergija. Juos visus vienijo viltis, kad Lietuva bus stipri valstybė.
Daugiausia tai buvo jauni žmonės, kurie savo krauju, o kiti net savo gyvybėmis šalia signatarų parašų pasirašė Nepriklausomybės Aktą kruvinu antspaudu sutvirtindami patį svarbiausią Lietuvos dokumentą. Laisvės gynėjų kraujas atvėrė Lietuvai duris į pasaulį ir po rugpjūčio pučo Lietuvą, kaip savarankišką valstybę, pradėjo pripažinti kitos valstybės. Prisiminkime juos tokius, kokie jie buvo gyvi, kokius juos matėme paskutinį kartą. Loreta Asanavičiūtė. Meilė Lietuvai jos dainose skambėjo. Virginijus Druskis: „Man nieko neatsitiks, jeigu visi bijosime, Lietuva niekada nebus laisva“.
Darius Gerbutavičius, 17 metų moksleivis: „O tu sakei, kad mums reikia laisvės ir trijų spalvų vėliavos“. Rolandas Jankauskas ką tik grįžęs iš Sovietų armijos: „Laisve, kas tu esi?“ Rimantas Juknevičius, studentas: „Nesitraukim nė žingsnio!“ Alvydas Kanapinskas: „Nebijok, nieko neatsitiks, mes tik budėsim“. Vidas Maciulevičius: „Nejaugi jie šaudys ir žudys beginklius?“ Titas Masiulis – taikos simbolis: „Ne sudie, o gyvenkit ilgai ir laimingai.“
Alvydas Matulka: „Mama, nors menka dalele reikia prisidėti prie Lietuvos laisvės“. Apolinaras Juozas Povilaitis: „O Lietuva, kaip aš myliu tave“. Ignas Šimulionis, 17 metų moksleivio gyvenimas sutilpo į vieną žodį „Lietuva!“ Vytautas Vaitkus: „Atgimimas – tai kelias į laisvę.“ Vytautas Koncevičius: „Lietuvis gyvas ir nenugalėtas.“ Jonas Tautkus : „Ne, į Sovietų rekrūtus aš nenoriu.“ Stasys Mačiulskas. Ligoninėje tau vis dar ausyse skambėjo „Lietuva“.
Gintaras Žagunis dar Sovietų armijoje rašė: „Iš trispalvės vėliavos, kuria didžiavausi, įsakė priprasti prie vienspalvės. Tebūnie ji prakeikta per amžių amžius“. Antanas Musteikis: „Jei kiekvienas žiūrės tik savo kišenės, niekada nebus laisvos Lietuvos“. Juozas Janonis – nuo pusiaukelės negrįžtantis žmogus. Ričardas Rabavičius: „Nesakau sudie, greitai sugrįšiu“. Stanislovas Orlavičius. Lietuvos laisvė jo lopšinėse vaikams skambėjo. Mindaugas Balavakas, tarnaudamas Sovietų armijoje rašė: „Ir aš tikiu kitaip jau būti negali, nes esame kilę mes iš Lietuvos ir dar labiau supratę, jog šalelės brangesnės neturėsime niekados“. Algimantas Juozakas žinojo ir sakė, ką žino, ir skubėjo įgyvendinti Sąjūdžio idėjas. Algirdas Kazlauskas: „Čia viskas tau, mieloji mano“. Artūras Sakalauskas: „Tik tu, mama, neverk aš gyvas grįšiu“. Jie visi žadėjo sugrįžti.
Dabar iš aukštybių stebi mus, vertina mūsų darbus ir poelgius, bet jau niekuo mums negali padėti. Tik kartą metuose, per Vėlines, sugrįžta jie į žemę kas vėjelio dvelkimu, lietaus lašu ar balta snaige prisiliestų prie mūsų. Iš tolimų kelionių vėlės čia sugrįžta, žvakelių apšviestos randa savo kapą, su Kristumi į mus nuo kryžiaus žvelgia, vėjelio dvelkimu į mūsų širdis beldžias. Balta snaige vėlei bučiuoja mamai plaukus, nukrinta ant krūtinės, prisiglaudžia, ištirpsta, ašara sūria žemyn nurieda, pilkuoju paukšteliu baltam beržely gieda.
Baigdama savo kalbą aš, paprasta Lietuvos moteris, kreipiuosi į jus, gerbiamieji Seimo nariai, kokios partijos jūs bebūtumėte paduokite vieni kitiems rankas ir vardan Lietuvos darniai kibkite į darbą. Tik dirbdami išvien jūs rasite tinkamus sprendimus ir išvesite Lietuvą iš dabartinės sunkios padėties. Prisiminkite žuvusius už Lietuvą ir neapbilkite jų. Lietuva to labai laukia“.