„Dėl lėšų trūkumo iš darbo teko atleisti keturis darbininkus, atsisakyti karvių kontrolės, o mėnesio amžiaus veršelius parduoti mėsos supirkėjams, - situacijos neslėpė V. Ročka. - Nesunku suprasti, kad toks diržo veržimas jau tolygus kilpos ant kaklo veržimui.“
Lietuvoje vakarietiškos verslo normos negalioja
Pasak Negirvos kaimo ūkininko Viktoro Ročkos, prieš kurdamas pieno ūkį apie šio verslo perspektyvas jis daug kalbėjosi su Vakarų šalių fermeriais – vokiečiais, danais ir švedais.
- Jie kaip susitarę sakė, kad jų šalyje ūkininkas, laikydamas 50 melžiamų karvių ir per metus iš kiekvienos piendavės primelždamas po 7 tūkst. kg pieno, ne tik išlaiko visą šeimą, bet ir išleidžia vaikus į mokslus, - pasakoja ūkininkas. – Tačiau Lietuva – stebuklų kraštas, ir čia vakarietiškos verslo normos negalioja. Nors laikau trigubai daugiau melžiamų karvių, tačiau šiuo metu su kiekviena diena vis arčiau riedu ūkio bankroto link.
Pajamos patenkins tik minimalius poreikius
Šiandien V. Ročkos ūkyje yra per 150 melžiamų karvių ir maždaug 100 kergiamų arba jau sukergtų telyčių bandai papildyti. Viktoro karvių ferma pripažinta Lietuvos juodmargių veislynu. Per laktaciją iš kiekvienos juodmargės ūkyje primelžiama po 7 tūkst. kg aukščiausios rūšies pieno. Ir dabar kasdien iš jo ūkio AB „Rokiškio sūris“ išsiveža po 2,5 t pieno. Tačiau, pasak V. Ročkos, perdirbėjams produkcijos supirkimo kainą sumažinus beveik 50 proc., gaunamos pajamos leidžia patenkinti tik minimalius ūkio poreikius.
- Dėl prastos ūkio finansinės padėties jau atsisakiau karvių kontrolės, nes dabar reikia galvoti ne apie bandos kontroliavimą, bet apie jos išlaikymą. Suprantama, jog dėl to ferma neteks turėto Lietuvos juodmargių veislyno statuso. Be to, dėl tos pačios priežasties buvau priverstas atleisti ir keturis ūkio darbininkus, - aiškino V. Ročka. - Nesunku suprasti, kad toks diržo veržimasis tolygus kilpos ant kaklo užveržimui.
Tačiau, pasak ūkininko, tai dar ne visos jo bėdos.
- Šiuo metu po truputį krinta ir primilžiai, nes neišgaliu karvėms nupirkti brangiai kainuojančių mineralinių priedų, - neslėpė pieno ūkio šeimininkas. - Akivaizdu, kad toliau tęsiantis tokiai ūkio finansinei situacijai ir pašarai, ir primilžiai iš karvės tik blogės.
Ūkininko V. Ročkos teigimu, šiandien ypač sunkioje situacijoje yra tie pieno ūkiai, kurie ėmė iš bankų kreditus ir investavo į savo ūkius: statė pastatus, gerino bandą, modernizavo technologinius pašarų gamybos procesus. V. Ročka ,,ŪP“ neslėpė, jog į pieno ūkį yra investavęs 4 mln. Lt ir norėdamas bankams grąžinti paskolas bus, ko gero, jau priverstas pardavinėti melžiamas karves ir žemę...
Sulaukia daug prašymų atidėti kredito grąžinimą
Pasak Raseinių kredito unijos valdybos pirmininko Vincento Macijausko, pastaruoju metu jis beveik kasdien sulaukia iš pienininkyste besiverčiančių unijos klientų prašymų atidėti kredito grąžinimo terminą pusmečiui ar net ir ilgesniam terminui.
- Gerai suprantu, kad šiandienės pieno supirkimo kainos neleidžia ūkininkams nors kiek sutaupyti pinigų, todėl jie ir nebeturi iš ko grąžinti paimtų kreditų. Pažvelgęs į jų sąskaitas matau, kad prieš pusmetį už pieno kilogramą jie gavo triskart daugiau nei šiandien, - „ŪP“ teigė Raseinių kredito unijos valdybos pirmininkas Vincentas Macijauskas. - Todėl labai tikėtina, kad jau artimiausiu metu prasidės pieno ūkių bankrotai.
- Tad ar padėsite ūkininkams? – klausėme Kredito unijos valdybos pirmininko.
- Mes turime padėti, t.y. atidėti kredito grąžinimo terminą. Bet tik laikinai. O kiek tokia padėtis gali tęstis? Kas į tai gali atsakyti? – klausė Raseinių kredito unijos valdybos pirmininkas V. Macijauskas.