„Garbūs iškilmingo posėdžio dalyviai, prieš pradėdama skaityti savo pranešimą, noriu visus pasveikinti su 18-osiomis Sausio 13-osiomis metinėmis. Taip, pasveikinti, nes kruvinoji sausio naktis - tai tikrasis mūsų valstybės gimimo momentas, kai beginkliai žmonės savo dvasios jėga, ryžtu, drąsa nugalėjo tankus, ir mūsų valstybės gimimo data buvo krauju įrašyta į mūsų visų atminti bei širdis, ne tik istoriniuose dokumentuose.
Žodis „Nepriklausomybė" įgavo tikrąją savo vertę ir prasmę. Šią dieną visų pirma laikyčiau mažųjų pergale, nes Lietuva - tai tik mažas žemės lopinėlis, palyginti su tūkstančius kilometrų besidriekiančiomis Rusijos platybėmis.
Tai taikos pergalė prieš karą, nes mūsų gynėjų ginklai buvo tyla, malda, protesto ir patriotiniai šūkiai. Tai ir išminties pergalė prieš klastą, nes įvykiai pasauliui buvo bandomi pateikti kitaip, nei buvo iš tiesų.
Taigi Sausio 13-oji yra beginklių tiesos pranašų pergalė prieš ginkluotus priešus. Kol mes čia širdyje išsaugosime laisvės atmintį, tol bus aišku, kad būti laisviems yra nepalyginamai svarbiau, nei ją matuoti, vertinti ar nuvertinti. Tol būsime viena tauta, jungiama bendros kalbos, vertybių ir istorijos.
Sausio 13-ąją Lietuva jau buvo užauginusi kartą, kuri suprato, jog jų tėvynė nebekraščiai Tarybų Sąjungos plotai, bet maža ilgą ir garbingą istorijos kelią nuėjusi laisva šalis. Jie susirinko visam pasauliui parodyti, jog Lietuvos žmonės nori ir sugeba būti vieningi, jog be laisvės nėra verta gyventi.
Šiandien Lietuvoje jau užaugusi nauja Nepriklausomybės laikų karta, kuriai atstovauju ir aš. Mes nejutome sovietų priespaudos. Mums sunku suvokti, kad kažkada buvo laikai, kai buvo cenzūruojama visa spauda, kai negalėjai laisvai išreikšti savo nuomonės. Tačiau mes esame Lietuvos ateitis, nepamirštanti jos praeities.
Nepamiršta ir mano mokykla Rimanto Juknevičiaus, prieš 18 metų paaukojusios savo gyvybę dėl Lietuvos laisvės. Mano mokykla yra šio žmogaus vardu pavadintoje gatvėje, jį primena mokyklos muziejus, mokytojų pasakojimai, kasmetiniai Sausio 13-osios minėjimai.
Mes, Marijampolės Sūduvos vidurinės mokyklos mokiniai, jaučiamės ypatingi žinodami, kad vaikštome tais pačiais koridoriais kaip ir žmogus, už tėvynės laisvę sumokėjęs pačią aukščiausią kainą - gyvybės kainą. Manau, sutiksite, jog ši auka yra šventa, prasminga, atvėrusi galimybes pačiai didžiausiai tautos dvasinei vertybei - laisvei. Tik skaudu girdėti, kai šiandien žmogus kartais pamiršta, kiek daug yra pasiekta, kokie laimingi turime būti gyvendami demokratinėje visuomenėje ir nevaržomi jokios ideologijos. Taip pat, kad tikroji laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės, tolerancijos ir pakantumo kitiems.
Šiandien daugelis bando teigti, jog ji neturi žodžio „Laisvė". Mums sunku apsiprasti, kai tuomet, kai mes, nepriklausomybės vaikai dar nebuvome gimę, toks reiškinys dar apskritai neegzistavo.
Tautos istorijos kelias liudija, kad laisvės palydovė yra drąsa. Tai patvirtino ir žuvusieji Sausio 13-ąją. Jei tuomet Lietuva nebūtų buvusi ryžtinga ir drąsi, vargu, ar mūsų nebūtų ištikęs Čečėnijos ar Tibeto likimas.
Lietuva Sausio 13-ąją stodama beginklėn akistaton su priešų tankais parodė, jog drąsiai sako tvirtą... išnaudojimui ir agresijai. Juk neatsitiktinai per pastaruosius šimtmečius žmonija praliejo tiek kraujo. Ne išimtis ir Lietuva.
Todėl ir dabar jau beveik prieš 19 metų atkūrus Nepriklausomybę mes turime mokytis, dirbti, stengtis ir tobulėti tik Lietuvos labui, grąžinti šventą skolą pasiaukojusiems dėl jos.
Nors esu dar labai jaunas žmogus, man sunku formuluoti gilias istorines įžvalgas, bet širdimi suvokiu, jog niekas žmogui negali dovanoti laisvės, niekas negali dovanoti lygybės ar teisingumo. Tauta turi pati tai išsikovoti.
Sausio 13-ąją tautos gynėjai prie Televizijos bokšto ir atėjo tam, kad tą laisvę gautų. Lietuvių tauta atmintyje buvo išsaugojusi laisvės skonį, jį juto istorijos tėkmėje kiekvienas žmogus. Knygnešys, gabenęs knygas, rizikavęs prarasti savo gyvybę, Lietuvos partizanai, išėję į miškus ginti tėvynės, ir ištremti į Sibirą, kuriuos nesibaigiančiose ...palaikė tik viltis, kad jie kada nors galės sugrįžti.
Laisvės skonį mes, neseniai tapę pilnamečiais, jutome nuo pat vaikystės. Dabar, kai suaugome, kai esame ta tikroji Lietuvos ateitis, mes turime ją branginti ir didžiuotis visais, paaukojusius gyvybę dėl geresnio ir šviesesnio mūsų rytojaus. Sakoma, Dieve, duok man savo gyvenime pakeisti tai, ką galiu pakeisti. Duok man stiprybės priimti tai, kas ne mano valioje pakeisti, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito.
Lietuvos gyventojai Sausio 13-ąją žinojo, jog jų rankose Lietuvos ateitis. Tačiau anot Justino Marcinkevičiaus vėliavą ne taip sunku iškelti, kaip sunku per kasdienybę nešti.
Šiuometinė valdžios situacija Lietuvoje dažnai yra vertinama įvairiai. Man, kaip jaunai ir Lietuvą mylinčiai pilietei, norėtųsi tikėti, kad dabartinis Seimas čia yra susirinkęs pakeisti tai, ką gali pakeisti, kad priimami įstatymai nestumtų Lietuvos į keblią situaciją, o Lietuvos gyventojai būtų geranoriški ir susitelkę.
Juk ir tie keturiolika, kurie žuvo, nebuvo tautos išrinktieji ar kitaip nusipelniusieji. Jie nesiekė valstybinių apdovanojimų. Jie buvo paprasti piliečiai, atsakingą akimirką nesudvejoję ir išreiškę savo norą gyventi laisvoje nepriklausomoje šalyje. Keturiolika - tai tik skaičius, statistika, bet jis įgauna visai kitą prasmę, kai suprantame, kad žūta ne veltui. Mes - Nepriklausomybės vaikai, lenkiame galvas prieš jūsų stiprybę, meilę tėvynei, pilietiškumą ir už suteiktą galimybę mums šiandien augti laisvoje šalyje".