Įsivaizduokite, kažkas pareiškia: „Aš galiu išgydyti vėžį, bet to nedarysiu“. Arba: „Man nieko nereiškia nuskristi iki Marso ir patikrinti, ar ten esama gyvybės. Bet neskrisiu“. Žmogus, galintis padaryti kažką įspūdingo, bet tyčia nedarantis, yra arba savanaudis niekšas, arba apsišaukėlis.
Bet kuriuo atveju, sveikas protas iš karto reikalauja įrodymų. Tikrai? Gali išgydyti vėžį? Įrodyk! Tau vieni niekai sulakstyti iki Marso ir atgal? Varyk!
Kaip sakė su Stanfordo universiteto medikų pagalba su vėžiu kovojantis aktorius Patrickas Swayze'as: „Sutikau ne vieną, kuris tvirtino, kad gali išgydyti vėžį. Jeigu tai būtų tiesa, tu būtum labai turtingas ir labai garsus. Jei taip nėra – užsičiaupk!“
Bet sveikas protas, matyt, priimtinas ne visiems. Po to, kai Skolų išieškojimo biuras pasisamdė V.Lobačiuvienę, kad ši nesąžiningo verslininko biolauko korekcija, įtaiga ir meditacija padėtų išmušti su kreditoriais neatsiskaitančių verslininkų skolas, sveiko proto triumfu Lietuvoje smarkiai suabejojau.
Žvelgiant iš viešųjų ryšio taško, sužaista neblogai. Apie Skolų išieškojimo biurą sužinos ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir užsieniečiai, atsivertę keistenybių skyrelius savo mėgstamuose naujienų portaluose. Tokia reklama kainuotų daug, net labai daug.
Ir vis dėlto, truputėlį neramu. Kodėl rimta įstaiga, dirbanti visuomenei svarbų ir naudingą darbą, net tik leidžiasi su ja į kalbas, bet dar ir samdosi burtininkę?
Galit būti, kad kažkokios UAB vadovai ne juokais tiki, jog vyriausioji Lietuvos ragana gali paveikti nesąžiningą verslininką grąžinti tai, kas jam nepriklauso. Jei tai tiesa, vargas Europos kultūros sostinei, nes jokia kultūra neatsvers sveiko proto trūkumo. Ženklų, kad jo vis dėlto trūksta, esama dar daugiau.
Pirmiausia pats vyriausiosios Lietuvos raganos atvejis. Pajuokauti galima apie raganas, ateivius, bildukus, galima pasigirti apie nerealaus dydžio lydeką, ištrauktą tuo metu, kai niekam kitam nekibo. Galima net papasakoti, kad kalbėjaisi su auksine žuvele. Kodėl gi ne? Tačiau turėtų būti ribos, vieta ir laikas.
Racionaliai mąstančiam žmogui, kuris gyvena ne oloje, nėra asocialus, eina į darbą, greičiausiai net naudojasi kompiuteriu ir vairuoja automobilį, žodis „ragana“ geriausiu atveju turėtų reikšti pasakų personažą.
Manoma, vidutiniškai vaikai liaujasi tikėję Kalėdų Senelio egzistavimu iki dvyliktojo gimtadienio. Didelė dalis – dar anksčiau. Ko gero, panašaus amžiaus sulaukę vaikai nebebijo po lova pasislėpusių raganų. Jei tai nėra viešųjų ryšių akcija, kaip paaiškinti minėtosios UAB vadovų bendradarbiavimą su raganomis?
Tiesa, raganomis žavisi ne tik skolų išieškotojai. V.Lobačiuvienė Lietuvoje yra maždaug tokia pat garsenybė, kaip politikos ir verslo elito vakarėliuose besisukiojančios įtakingų vyrų žmonos. Apie jos garderobą rašo „madingi“ žurnalai. Su ja konsultuojasi populiariuose serialuose vaidinantys aktoriai.
Ką tik profesionalių medikų skrandžio sumažinimo operacija nuo nutukimo išgelbėtas Arūnas Storpirštis negaili pagyrų gydytojams. Bet dėl viso pikto važiuoja pasigydyti ir pas vyriausiąją raganą. „Negalėčiau tiksliai paaiškinti, kaip mane veikia ragana, bet žinau, kad veikia“, - „Lietuvos ryto“ žurnalistei neseniai sakė garsus pašnekovas.
Pati „ragana“ kuklinasi: „Arūnėlio jokiais kerais nepaveiksi, įtaiga jam netinka, jis pripažįsta tik logiką“. Tik kur čia ta logika? Save ragana vadinanti moteris mausto tam pasiduodantį aktorių, kuris, savo ruožtu, pripažįsta, kad nežino, kaip jį ragana veikia, bet kažkaip veikia. Painu ir nelogiška.
Panašu, kad Lietuvoje prasideda naujieji tamsieji amžiai. Knygas ir spaudą stengiamasi nubrukti į pašalį, užtat kaip gyventi ir kaip gydytis puikiai paaiškins vyriausioji ragana. Švenčiant pagonių nugalabyto Brunono proga paminėtos Lietuvos tūkstantmetį, sugrįžtame į 1009 metų pasaulio supratimą.
Dėl to kalta tikrai ne „subulvarėjusi“ žiniasklaida, kuri tik parodo, kokia yra mūsų visuomenė. Jeigu Lietuvos žemę mindo pakankamai daug gyventojų, kuriems frazė „vyriausioji Lietuvos ragana“ sukelia ne abejingumą ar juoką, bet susidomėjimą, žavesį, o daug kam – norą pas ją „pasigydyti“, matyt ši moteris tikrai verta vadintis tuo, kuo ji ir vadinasi.
Verta prisiminti, kad paskutinį kartą Lietuva kaip reikiant pasaulyje buvo išgarsėjusi Rolando Tapšnotojo valdymo metais. Irgi ne dėl savo protų šviesumo. Sveikatos ir gyvenimo būdo klausimais prezidentą konsultavusios žiniuonės gydymo metodai, pirmojo ir iki šiol vienintelio Europoje atstatydinto prezidento vardo bei lakios frazeologijos pakako, kad žmonės susidomėtų, kur ta šalis, Lietuva besivadinanti, yra.
Prezidento, „medicininiais“ tikslais vynioto į tualetinį popierių, vaizdinys sužadino užsieniečių smalsumą. Jis suveikė geriau nei bet kokios ilgą laiką kurtos ir kruopščiai apsvarstytos reklaminės kampanijos.
Britų rašytojas Huwas Davies’as netgi buvo įtraukęs R.Pakso istoriją į savo knygą „Another Weird Year“. Savo kasmetį keisčiausių ir kvailiausių istorijų rinkinį Davies'as apibūdina taip: “(tai) beprotybės katalogas, kuris suteiks jums vujaristinį malonumą stebėti, kaip likęs pasaulis – bepročiai, su kuriais jūs neturite nieko bendra, – apsikvailina pačiais įvairiausiais būdais“.
Paprasta, aišku, spalvinga. Paksas, pranašavęs savo dešimties metų prezidentavimą, gavo bent jau šiek tiek garbės ir bent jau tokiu būdų įsirašė į Europos (keistenybių) istoriją. Akivaizdu, kad jo pasekėjų netrūksta įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Tamsiai liaudžiai – tamsūs autoritetai.