Aleksandro Schönburgo interviu su O. von Habsburgu apie Europą, islamą ir Rusijos politiką išspausdino šveicarų savaitraštis „Weltwoche“ (2009 m. Nr. 2).
lrytas.lt skaitytojams pateikiama sutrumpinta jo versija.
***
– Pradėkime pokalbį Europos tema. Kodėl šis žodis veikia kaip tabletės nuo miego?
– Mane veikia taip pat. Nors man Europa yra aistra, tačiau Europos biurokratija, jos aparatas slopina bet kokį entuziazmą. Daugeliui politikų pati politika yra tik profesija, o ne pašaukimas. Tik kai kurios šalys dar turi politikų, kuriais galima žavėtis, pavyzdžiui N.Sarkozy. Tačiau Europoje tokių per mažai.
– Rytų Europos šalyse ryškėja nepasitenkinimas ES aparatu. Mažos šio regiono šalys kaltina Vokietiją ir Prancūziją dominavimu ES. Ar tokios baimės turi pagrindo?
– Nepasitenkinimas taip pat susijęs su konkrečiais asmenimis. Rytų Europoje kilo natūralus didžiulis nepasitikėjimas tokiu asmeniu, kaip buvęs Vokietijos kancleris G.Schroderis, kuris, atvirai ignoruodamas ES rytines valstybes, žaidė su Rusija ir net tapo rusų apmokamu Baltijos dujotiekio bendrovės priežiūros pirmininku. Tokie veiksmai natūraliai kelia nepasitikėjimą. Tačiau ponia A.Merkel supranta Rytų Europos valstybių problemas bei rūpesčius, ir tai džiugina.
– Prancūzija kelia daug išlygų dėl galimos Turkijos narystės Europos Sąjungoje. Jūs kilęs iš šeimos, kuri šimtmečiais valdė daugiatautę, daugelio kultūrų ir religijų imperiją. Kaip jūs, kaip Habsburgų šeimos narys, žiūrite į tai, kad musulmoniška valstybė taptų europietiškos bendruomenės nare?
- Iš esmės nėra pagrindo prieštarauti musulmoniškos šalies priėmimui į ES. Albanija bei Bosnija ir Hercegovina tikrai bus priimtos į ES, nors dauguma jos gyventojų yra musulmonai. O Turkija yra išskirtinė ir pasaulinei politikai svarbi valstybė. Visam musulmoniškam pasauliui ji skleidžia neįtikėtiną galią.
Tai susiję su jos istorija, kai Osmanų imperija atstovavo visai Rytų galybei. Jos prestižas veikia ir šiandien. Tik Atatiurkas, apsvaigęs nuo savo galybės, mėgino nušluoti musulmoniškas turkų tradicijas, tačiau jam to nepavyko padaryti. Turkija turi galimybę tapti tiltu tarp musulmonų ir krikščionių pasaulio. Bet ji šios misijos neatliks, jei nebus priimta į ES.
– Turkijoje vyksta kova tarp pasaulietinės orientacijos – kemalistų ir religinių jėgų. Kas ją laimės?
– Kemalistai pralaimės.
– Ar tai nėra pavojinga?
– Tikrai ne. Islamas yra Turkijos tapatybės dalis. Su tuo reikia susitaikyti, jei norime Turkiją turėti savo sąjungininke.
– Jūs esate Islamo akademijos narys ir labai simpatizuojate musulmonams. Iš kur ta silpnybė?
– Man patinka, kad musulmonų pasaulyje religija vis dar yra didžiulė vertybė. Mes tai jau praradome. Musulmonų politikai savo kalbas pradeda žodžiais „Visagalio Dievo vardu“.
– O kai skrendi arabų oro linijų lėktuvais, vietoje oro prognozės sukalbama malda?
– Musulmonai yra religingesni, nei mes Vakaruose. Jie yra įsitikinę, kad Dievas yra jų pusėje, ir tai daro juos stipresniais.
– Ar jūsų promusulmoniška laikysena yra susijusi su jūsų asmeniška patirtimi?
– Man patinka musulmonai, nes jie nekelia pavojaus žmogiškumui. Mes esame bailūs, o musulmonai ne. Man, dar vaikui, didelį įspūdį padarė mūsų dvaro apsaugininkų elgesys griūvant imperijai 1918 metais. Bosniai, tarnavę apsaugoje, iki paskutinės akimirkos išliko ištikimais. Kai visi išsibėgiojo, jie pasiliko. Net princas, mano tėvo adjutantas Zdenko Lobkovičius ir tas pabėgo. O musulmonai bosniai liko. Tokie dalykai niekada nepamirštami.
– Prieš keletą dešimtmečių dar nevyko vadinamasis civilizacijų konfliktas tarp islamo ir krikščioniškų Vakarų. Kodėl viskas taip pasikeitė?
– Dėl vahabitų. Saudo Arabijos vahabitai yra savotiška kalvinistų atmaina. Gaila, kad jų įtaka islamo pasaulyje pastaruoju metu gerokai padidėjo.
– Čečėnija taip pat atsidūrė civilizacijų konflikto fronto linijoje. V.Putinas brutaliai susidorojo su čečėnų pasipriešinimu, pateikdamas visa tai Vakarams, kaip kovą su islamo terorizmu. Kokia jūsų nuomonė apie Rusijos politiką ir jos demokratėjimo galimybes?
– Aš esu blogos nuomonės apie V.Putiną. Jis veda Rusiją beteisiškumo linkme. Kalbos apie demokratiją Rusijoje yra plepalai. Tiesa, valdant B.Jelcinui šalyje buvo bandyta sukurti teisinės valstybės pagrindus. V.Putinas elgėsi atvirkščiai. Aš pažinojau Jelciną. Jis buvo tikras valstietis, su visomis valstiečio dorybėmis ir silpnybėmis. Kaip kiekvienas valstietis, jis jautė žemę po kojomis. V.Putinas yra priešingybė valstiečiui. Jis yra technokratas. Netgi pavojingas ir negailestingas technokratas.
Rusija yra dekolonizavimos epochoje. Ji paskutinė didelė kolonijinė valstybė. Užtenka pabūti ant Amūro upės kranto, kur gali pajusti būsimų pokyčių neišvengiamumą. Anksčiau ar vėliau ši kolonijinė imperija iširs. Su visais kaimynais ji konfliktuoja.
– Taip, Rusija turi teritorinių problemų, bet taip pat tai reiškia, kad kai ji turi per daug problemų, kyla pavojus ir mums. Rusijai, pavyzdžiui, neramu, kad neseniai jos įtakos sferoje buvusios valstybės staiga tapo Vakarų dalimi.
– Gali būti. Tačiau tikrą situaciją suprasime tik tada, jei atsiminsime, kad buvusieji SSSR satelitai nuolat stengėsi iš Maskvos glėbio ištrūkti. Tik prisiminkite, kokią baisią politiką pradžioje vykdė Rusija užimtose teritorijose. Kokius šiurpius nusikaltimus okupacijos pradžioje, pavyzdžiui, ji įvykdė Estijoje. Savo padarytų nusikaltimų jie niekada nepasmerkė.
– Ar jūs manote, kad, pavyzdžiui, sovietinių paminklų naikinimas (iš tikrųjų paminklas sovietiniam kariui buvo perkeltas iš miesto centro į kapines – lrytas.lt pastaba) Estijoje buvo teisingas žingsnis?
– Jūs negalite sutrukdyti tokių žmonių jausmų protrūkio, negalite pašalinti nepasitenkinimo, taip giliai esančio žmonių širdyse. Nebent šaliai vadovautų labai sumanus politikas. Aš pažįstu estus, ne kartą ten lankiausi, džiaugiuosi, kad jie tapo ES nariais. Jūs neįsivaizduojate, kokią gilią antipatiją Rusijai jie jaučia. Čia niekas apie tai neturi jokio supratimo, kiek daug nuo sovietų okupacijos prisikentėjo estai, latviai ir lietuviai.