Kitaip – neįsivaizduojama. Matyt, ankstesnių laikų valdžią turintieji pasistengė, kad jų pavaldiniai kuo labiau skurstų ir keliais atšliaužtų tai šio, tai to pasiskolinti, sakykime, grūdų sėklai, kurių jiems, atpylus visas pyliavas (mokesčius), visada pritrūkdavo.
Aišku, valdovui nieko nereiškė nustatyti tokio dydžio pyliavą, kad tų grūdų trūkumas būtų užprogramuotas. Tada, skolindamasis sėklai, valdinys jau turėdavo ką nors įkeisti – gyvulius, trobesius, o galiausiai - žemę. Kitais metais vėl tas pats, tik visas turtas jau įkeistas. Tada ateina eilė „įsikeisti pačiam“, t.y. tapti baudžiauninku, skolininku ne tik iki gyvos galvos, bet ir per kartų kartas. Amen. Tikėtina, kad vargdieniai keliaklupsčiaudami prašė, jog storas ir pilvotas ponas atidėtų skolos mokėjimo terminus, imtų tik palūkanas ir panašiai.
Ar iš esmės ne taip pat esame priversti elgtis ir mes, suėjus eiliniam paskolos už būstą grąžinimo terminui? Ar nesame įkeitę visko iki paskutinio siūlo, net nebeįkeitę, o apskritai įsigiję skolon? Visi mūsų namai ir butai (trobesiai, žemė), automobiliai (kinkomieji gyvuliai), netgi kreditine kortele apmokėti maisto produktai, jau nekalbant apie verslus (ūkį) – viskas į skolą!
Vadinasi, net be jokio papildomo rašto jau esame galutinai prasiskolinę. Baudžiauninkai. Dalis mūsų gyvenimo darbo pavidalu dengia valstybinius mokesčius (Laisvosios rinkos instituto apskaičiavimu, Lietuvoje kasmet tai trukdavo apie penkis su trupučiu mėnesio).
Kita gyvenimo dalis, paprastai visa likusi, eina paskoloms padengti. Ir taip ligi senatvės, kol galop išsimokėję trisdešimt ar daugiau metų kamavusią paskolą už būstą ir sulaukę tokio amžiaus, kada engimui nebesame tinkami, t.y. apie septyniasdešimtuosius metus, tampame pensininkais – žmonėmis, kurių egzistencija tokia bevertė, kad jiems reikia duoti truputį mažiau, negu egzistencinis minimumas, jog tikrai nueitų „į kapus“, bet šį tą gaudami nelabai galėtų skųstis, kad jais nebuvo „pasirūpinta“.
Beje, amerikiečių slenge „pasirūpinti“ (take care) reiškia tą patį, ką lietuviškajame „užversti“ (nežinantiems: nužudyti). Štai koks modernaus vergo (baudžiauninko) gyvenimas. Jis verčiamas dirbti iš esmės už pragyvenimą! Tiesa, jam leidžiama pačiupinėti pinigus, kurie esą suteikia jam laisvę, bet tai tik iliuzija, nes leistinais būdais jis jų vargiai įgyja daugiau, negu reikia mokesčiams ir paskoloms padengti, o jei ir susiranda kokią landą, kaip jų daugiau prasimanyti, jam tučtuojau paaiškinama, kad dabar jau jis gali imti didesnę paskolą ir įsigyti ką nors naujesnio ir didesnio, negu galėjo iki šiol. Kad tik neišsipirktų laisvėn.
Galima mėginti prieštarauti, kad įmanoma gyventi nesiskolinant, bet tai irgi iliuzija. Ši naujojo įbaudžiavinimo sistema taip sukonstruota, kad nesiskolinti gali tik visiškas „runkelis“ ir „progreso stabdys“. Dar jis turėtų būti toks beveik nusikaltėlis, spekuliantas-kontrabandininkas, atsiskaitinėti tik grynaisiais, apsirūpinti „iš rankų į rankas“, o tai jau savaime neskaniai kvepia.
Visais kitais atvejais jam teks imti paskolą būstui (iš kur kitaip jaunas žmogus gaus pakankamai pinigų), na, o po to užsisuks ir visa likusi skolinimosi karuselė. Čia jau nekalbu apie naująją žynių kastą – reklamos (pardavimo skatinimo) specialistus. Juk reklama šiandien išlaiko didžiąją dalį informacijos priemonių ir taip „knisa mums smegenis“.
Tačiau ima ir atsiranda tokių, kurie tą sistemą „perkanda“, dažnai todėl, kad pažįsta iš vidaus, tačiau atsisako paklusti ir nuolankiai vergauti. Tada įsijungia prievartos mechanizmai, kurių arsenale yra tokių ginklų, kaip bankrotas, reputacijos sumurzinimas, kalėjimai ir dar velniai žino, kas.
Atpažintas šėtonas smogia skaudžiai – dažniausiai tam naudojama teisinė sistema, bet nepamirštamas ir šmeižto įrankis, užsiundant kvailuosius. Ne veltui Romos popiežius, dar būdamas kardinolu J.Ratzingeriu, sakė, kad „didžiausia šėtono gudrybė yra apsimesti, jog jis neegzistuoja“. Tokiais atvejais pasirinktasis „kaltininkas“ sodinamas į cypę, jo turtas ir verslas sunaikinamas, ir dar apšaukiama, kad jis neatsiskaitė ir taip nuskurdino paprastus žmones, nutylint apie procesą sukėlusias priežastis. Paprastai tuo tikima.
Šiandieninė ūkio būklė pakankamai sunki, kad plika akimi matytume atsivėrusias žaizdas. Iš vienos pusės - bankinė paskolų konstanta, iš kitos - neišvengiami, kaip pati mirtis, mokesčiai.
Klausimas - kuo dabar bus mėginama mus įtikinti ir kokį „kaltininką“ pasiūlyta sudraskyti? Bankai, apgaule nusavinę mūsų pinigus, kol kas tvirtai laikosi savo vadinamųjų sutarčių, kurios iš esmės tėra baudžiauniški „prasiskolinimo lakštai“. Dabartinė valdžia, savo ruožtu, daro viską, kad būtų dar blogiau ir jai, atrodo, sekasi. O ko dar galima tikėtis iš valdžios? Bet kokios, beje...
Taip ir norisi paklausti: ką tu darysi, žmogau?