Kepurė lengvai apgaubė pakaušį ir ausis. Truputį užsmuko ant akių. Pasitaisė. Paskutinį kartą ją dėvėjo, kai galvos plaukai buvo vešlesni ir tankesni. „Reikės keisti šampūną, - pagalvojo L.Virbalas ir vėl išėjo į gatvę, iki traukinio buvo likęs pusvalandis. - Po švenčių į sostinę veržiasi minia, todėl geriau ateiti anksčiau ir kasoje nusipirkti bilietą“.
Stotelėje jis įšoko į troleibusą, pavažiavo tris stoteles ir išlipo. Kauno traukinių stotis švietė iš tolo. Tiesa, šviesa nebuvo stipri, bet vis dėlto įžiūrima. Netoli geležinkelio pylimo, pakalnėje, pusnyse kosėjo trys mašinos, o dvi jau nerodė jokių gyvybės ženklų. Laimutis pasižiūrėjo, kaip į stoties aikštelę bando įsukti neprabangus BMW.
Įsikabinęs į kalniuko ledą, Bavarijos automechanikų pasididžiavimas kepurnėjosi per Kauno pusnis. Vis dėlto pamatęs, kad veržtis tolyn reikia vikšrų, BMW vairuotojas atsileidžia. Atidaro dureles ir išleidžia keleivę. Keleivė paprašo pono Laimučio pagalbos - jiedu išstumia vairuotoją su visu BMW atgal į kelią.
Prieš statų sniego ir ledo kalną L.Virbalas norėjo pasiūlyti keleivei parankę, bet, nežinia kodėl, nesiryžo.
Galbūt jis pasielgė nevyriškai, tačiau tuoj turėjo progą padėkoti šeštajam pojūčiui - žemyn nuo kalno pūškuodamas leidosi kaimynas Ligitas Amaliauskas. Vyras, kurio liežuvis buvo ilgesnis už visų moterų. Nors šio fakto visos moterys patvirtinti negalėjo, tačiau žiūrėdamas į Ligitą, Laimutis pajuto, už stuburo galo trūktelėjo nematoma įtampos ranka.
„Laimuti, ko, ponas, taip anksti į stotį, nejau veži ką parduoti?“, - kone eilėmis prabilo L.Amaliauskas.
„O ne, ne. Visai kitais reikalais, - numykė L.Virbalas, kuris tąryt nusprendė su kaimynu būti nekalbus. - O iš kur pats?“
Šis klausimas buvo ganėtinai netikėtas Ligitui, jis nusuko į šoną akis, dusyk sumirksėjo ir mestelėjo: „Išlydėjau seserį į Elektrėnus“.
Nuo tokio atsakymo L.Virbalas išpūtė ilgą ir galingą garą. „Bet... joks traukinys Elektrėnuose nestoja“, - pastebėjo jis.
„Nu, eee, mmm... stoja, čia tas greitasis ekspresas, dviejų aukštų, lekia kaip pašėlęs, ima aštuoniolika litų, užtat sėdi antram aukšte, žiūri, kaip medžiai ir laukai šarmoja, stirnos šokinėja, kol sustoji Elektrėnuose, o po to - tik Vilniuje“, - naują maršrutą sukūrė L.Amaliauskas, pernai dėl įvairių priežasčių į miesto savivaldybę parašęs daugiau kaip 200 skundų.
Rodydamas, kad suprato, L.Virbalas linktelėjo ir atsisveikino, nors širdyje jam ėmė kirbėti klausimas, ką iš tikrųjų per tokį šaltį, kai lauke spigina minus 22, L.Amaliauskas veikia traukinių stotyje?
Šią paslaptį žinojo tik pats L.Amaliauskas, žmogus, kuris nujautė, visų kaimynų asmenines paslaptis, tačiau pats buvo paslaptingas kaip faraono sarkofagas.
Kai Ligito žmona galvojo, kad vyras šlaistosi po savo sugėrovų butus, renka ir perduoda informaciją, iš tikrųjų jis laiką leido tik vienoje, itin slaptoje vietoje.
Jeigu nors gyva dvasia būtų užklydusi į N.Chruščiovo laikais statytą namą, nusileidusi į vėsų rūsį ir pravėrusi 43 numeriu pažymėtas dureles... toji gyva dvasia būtų radusi ne tik du pilnus maišus bulvių.
Tą naktį ponas L.Amaliauskas nebuvo girtas kaip maišas. Priešingai, jis buvo žvitrus ir aktyvus, kaip žmogiškos šilumos ir nesūdytų lašinių išalkusi zylė.
Ligitas lėtai glostė savo plaukuotas kojas ir movėsi plonas tinklines kojines, kurios Kaune parduodamos moteriškų drabužių skyriuje. Po to ponas L.Amaliauskas pasidažė lūpas ir jo rankose staigiai atsirado odinis rimbas.
„Miau!“, - nuo uogienių stiklainių atsimušė išdykusio meilužio balsas...
Būtent.
Pošventinį rytą Ligitas ėjo drebėdamas - jis negalėjo pamiršti naktį patirtų malonumų ir kartu bijojo, oi, kaip bijojo, kad nesutiktų pažįstamo veido. O juk Ligitą dėl jo ilgo liežuvio pažinojo visi. Iki stoties jis ėjo susimetęs į kuprą, galvą apsimuturiavęs tamsiu šaliku ir gargaliuodamas nesuprantamus žodžius - vaidindamas nuovoką ir kupranugarį praradusį girtą beduiną.
Kai vagonas su jo meilužiu pajudėjo Pravieniškių link, L.Amaliauskas lengvai atsipūtė. Prasilenkęs su kaimynu Laimučiu, jis paspartino žingsnį, vos nepargriuvo, ir po keliolikos minučių pasiekė prekybos centrą, pravaikščiojo ten pusantros valandos, įdėmiai apžiūrėjo juodų pėdkelnių asortimentą. Kai laikrodis ėmė mušti aštuonias - Ligito Amaliausko rankose sutvisko butelis skaidriosios. Pusę susivertė iškart prie įėjimo, pusę - prie savo namo laiptinės.
Vyrą pamačiusi žmona norėjo kilstelėti balsą, bet apsigalvojo. Žinojo, kad „Triumfo arkos“ finale moterų balsai neskamba.
Tuo tarpu L.Virbalas lipo į kalną ir nežinojo. Nežinojo, kokį atgarsį turės jo kelionė į sostinę. Nežinojo, kad laikraščiai po šio ryto jį minės dažniau negu garsųjį keliautoją Radvilą Našlaitėlį.
Tačiau nepažinta nežinia netapo našta nerimastingai Laimučio sielai. Į kalną jis užlipo. Buvo tylu. L.Virbalas apsidairė. Tylą perplėšė po geležinkelio tiltu praslydęs troleibusas - prie apledėjusių laidų prikabinti ūsai leido tirštas kibirkštis.
Kitoje pusėje sugirgždėjo ir trinktelėjo durys - iš metalinės dėžutės iškrito studentų porelė ir tuščioje stotyje ėmė dairytis traukinio.
Palenkęs durų rankeną L.Virbalas išvydo ryškią šviesą, kurioje šildėsi megztiniuota kasininkė, kažkur toliau už jos bolavo akyla budėtoja, o prieangyje, keleiviams skirtoje skardinės dalyje, stovėjo trys pagyvenusios moterėlės, už jų ant kėdės sėdėjo vyras sulaužyta koja, atrėmęs ramentus į sieną.
„Mes čia tik šiaip stovime, mes - ne eilė, pirkite bilietą, pirkite“, - paaiškino ir prašomai į poną Laimutį pažvelgė arčiausiai jo, maždaug už sprindžio, rymanti moteris. L.Virbalas tyliai padėkojo ir nusipirko bilietą.
Kaip tik tuo metu bėgiai sugriežė ir skardinėje būdelėje lūkuriavę žmogeliai kaip mat atkuto. Moterėlės viena po kitos žvitriai stryktelėjo laukan, o įkandin pasišokinėdamas ant ramentų yrėsi vyras. „Ačiū, už kėdę!“, - šūktelėjo jis kasininkei, kuri pasilenkusi reguliavo šildytuvo ratuką - elektrinis Karibų vėjelis švelniai džiovino jos blauzdų odą.
Kėdė netrukus iš laukiamojo dingo. L.Virbalas apsidairė ir nusprendė, kad daugų daugiausia keleiviams skirtoje patalpoje tilptų keturios taburetės.
Nors mažas kambarys dažnai apibūdinamas kaip jaukus, tačiau laikinojoje laikinosios sostinės traukinių stotyje ilgesnė bilietus perkančių keleivių eilė neretai skildavo į dvi dalis. Vidus ir išorė. Šiapus ir anapus.
L.Virbalas prisiminė laikus, kai mokykloje kartu su 22 klasės draugais eidavo skiepytis nuo stabligės, raudoniukės, hepatito ir kitokių ligų. Penki mokiniai atraitoja rankovės ir žengia į gydytojos kabinetą, o likusieji alpsta nuo adatos baimės ir laukia savo eilės. 22 dūriai į raumenį.
Nuo nulio nusmigę 22 laipsniai L.Virbalo blauzdas badė labai panašiai. „Gali būti ir daugiau“, - pro šnerves traukdamas orą svarstė jis apie nemalonią lauko temperatūrą.
Tada pono Laimučio mąstymo procesą sutrikdė vidinis balsas. „Grrr...“, - nesuprantamai, bet aiškiai suriaumojo kažkas žmogaus viduje. Šį balsą Laimutis girdėdavo labai retai, todėl iškart suprato, kad tai - ne į gera. Šaltą ir ankstyvą sausio rytą prabilo L.Virbalo skrandis ir pabudino visą šiltai susirangiusį žarnyną.
Laimutis nuo vaikystės žinojo, kad skrandžio ir žarnyno dialogas dažniausiai baigiasi konfliktu. O čia dabar tas „Grrr...“. Tikrai geruoju nesibaigs. Laimutis nė nepajuto, kaip bilietą laikantis jo delnas stipriai suprakaitavo. Atmintyje staigiai atgijo naujametė silkutė su razinomis ir riešutais, kurios likutį jis šįryt sušveitė, prieš tai iškabinęs paskutinį samtį vakarykštės pieniškos sriubos.
Silkutė dabar nardė piene kažkur giliai giliai viduje ir niūniavo melodiją: „Fish are jumping, the cotton is high, oh your daddys rich...“. Laimutis per akimirką suprato, kad jo gyvenimas nėra toks lengvas, kaip balta Baltijos puta vidurvasarį Palangoje, nors toks atrodė pusryčiaujant.
Prakaitas išmušė ir kaktą. Akys ėmė blaškytis po visą didmiesčio stoties teritoriją, ieškodamos ant vienos viršūnės stovinčio trikampio arba išganingų raidelių WC.
Laimutis Virbalas gailiai cyptelėjo. Apačioje, automobilių stovėjimo aikštelės pašonėje, pusnyje kioksojo mažytė mėlyna plastmasinė būdelė. Lėtai Laimučio gyslomis tą rytą tekėjęs kraujas visai sustingo. Užtat viduriai sukosi ir kunkuliavo kaip pašėlę - tarsi per silkių neršto įkarštį. Ilgai nesvarstęs L.Virbalas ėmė lėtai leistis laiptais.
Paskutines pakopas jis net peršoko, kad greičiau suspėtų į būdelę. Atplėšęs duris jis pamatė skylę, kurią greitai uždengė savo šiltu nuogumu. Silkės greitai aprimo. Lengvas atokvėpio garas pakilo į palubę.
Apmalšinti žarnyno ir skrandžio konfliktą prireikė maždaug dešimties minučių. L.Virbalas pabandė pakilti. Bandymas nepavyko. Antras ir trečias taip pat.
Akių kampučiuose pasirodė ašaros, kurios beregint užšalo. Ponas L.Virbalas staiga pajuto gėdą už visas savo gyvenimo nuodėmes. Net ir tas, kurios buvo padarytos mintyse. Apsirijimas, godumas, pavydas, puikybė, pyktis, užuojautos stoka. Taip, vaikystėje jis tik nusijuokė iš uodegą prišalusio vilko. O dabar pats atsidūrė nelaimingo žvėries kailyje.
Laimutis pamiršo traukinį, bendrakeleivę su kanarėle narvelyje, elegantiškas snaiges, krintančias ant Vilniaus damų skrybėlaičių, Nerį sukausčiusį ledą ir pūgoje ištirpusį varpinės laikrodį. Dabar jo mintys buvo žymiai arčiau. Jis jas jautė šiurpiai ragėjančiais savo centimetrais.
Nedrąsus Laimutis buvo tik pirmą pusvalandį. Po to paleido gerklę. Ir greitai užkimo. Gatvėse jau ūžė mašinos, vienas kitas praeivis spėriai žingsniavo apledėjusiu taku, nesidairydamas aplink ir negaudydamas garsų. Laimutis liko neišgirstas.
Jis dar kartą pabandė atsistoti, bet veltui. „Įklimpau, kaip vamzdį viduržiemį sumanęs palaižyti vaikas“, - sušniurkštė nelaimėlis, kurio putlūs ir moterų dėmesį kaustę skruostai dabar jį pavertė kankiniu.
Supratęs, kad krizė užklupo labai netikėtai, ponas Laimutis ėmė galvoti apie malonius dalykus - tokį patarimą jis girdėjo per radiją. Abėcėle nuo galo iki pradžios: Zvonkė, Tarasovienė, Sabutytė, Rusytė, Riaubiškytė, Pamela, Pamela, Pamelaaa... kraujas vėl ėmė pulsuoti kauniečio kūne, plaučiai išsiplėtė, tačiau pakilti kvapo neužteko. Šilumos tiekimas nutrūko kažkur tarp Laimos Lapkauskaitės ir Livetos Kazlauskienės.
Kai jėgų visiškai nebeliko, kaunietis sugniaužė kumščius ir sušvokštė „Kaunas yra Kaunas“. Suprasdamas, kad miršta, Laimutis Virbalas norėjo, kad paskutinis žodis ant jo pamėlusių lūpų būtų: „Žalgiris“. Vardas, kurį norėdamas išgirsti, turi mokėti už kabelinę televiziją. Vardas, kurį bemat pagavo jautri it Radžio ausis.
Ši ausis priklausė piliečiui A.K. Pilietis A.K. buvo antro pagal dydį Lietuvos miesto meras. Kaip tik tuo metu, meras nutarė kelissyk mostelėti savo kastuvėliu ir išlaisvinti įvažiavimą į tašką „Kaunas 1“. Paklampojęs iki būdelės, meras atsargiai pabeldė. „Deja, bet užimta“, - išgirto atitariant. O po to: „Padėkit, gelbėkit“ ir t.t.
Per karą Berlyne nebuvo nė vienų durų, kurias raudonarmiečiai būtų plėšę taip stipriai, kaip ponas meras lupo Kauno traukinių stoties biotualeto dureles. Vos iškart nulėkė nuo vyrių.
„Ar tu...“, - ant energingo valdžios jaunuolio balso stygų šaltyje pasismaugė neištarti žodžiai. Jis ėmė traukti lauk leisgyvį L.Virbalą, bet mero partija nebuvo ta, kuriai priklauso stipriausi planetos vyrai.
„Mere... gerbiamasis... ar tai jūs? Ką aš matau? Tikrai jūs!“, - suvebleno L.Virbalas. „Taip, čia aš“, - kaip visada santūriai šyptelėjo įsiręžęs meras. „Tenka tikėti, nors kur kas ramiau būtų laikyti jus haliucinacijos vaisiumi“, - pabiro laimės žodžiais Laimutis.
„Na, jeigu jums ramiau, tai ir laikykite“, - Bulgakovo romano eilute atsakė šėtoniškai mirktelėjęs mesiras - t.y. meras.
L.Virbalas pasijuto lyg būtų gimęs su kelnaitėmis. „Bet ne, jeigu būčiau gimęs bent su skylėtais trūsikais, tai galėčiau juos paprasčiausiai nusimauti, palikti prišalusius, o pats... pats dabar keliaučiau ant šilto traukinio foteliuko į kultūros sostinę“, - žaibiškai į geležinį logikos akligatvį Virbalas užspeitė beišsiskleidžiantį laimės jausmą.
Valandžiukę pasikamavęs meras suprato, kad jis ne senbernaras, garsusis kalnų gelbėtojas, tad vienas stichijos įkalinto žmogaus neišgelbės.
Tuomet jis paskambino į darbovietę. Mero balsas nuskardėjo pro mikrofonus visoje miesto tarybos salėje: „Gerbiamieji, dėmesio! Jūs tik pagalvokite!“ O jeigu atsitiktų, ginkdie, taip:
„Geležinkelio stotyje „Kaunas 1“ prie tualeto aptirpus pusnims rasti 8 lavonai“.
Liudininkų teigimu, maždaug tokia sustirusių turistų iš Japonijos grupelė buvo išsirikiavus ir laukė eilės atlikti gamtinius reikalus prie išvietės pirmadienio rytą, kai stipriai pustė ir oro temperatūra buvo nukritus žemiau minus 20“. Tarptautinis skandalas! BBC, CNN ir „Deutsche Welle“! Žinia apie Kauno išvietę ištirpdytų kaip tualetinį popierių visą krūvą pinigų, kurią Vilnius sukišo į kultūros sostinę. Jubiliejiniais metais neturėtų Lietuva gero vardo civilizuotame pasaulyje - visai kaip prieš tūkstantį metų“, - miesto mero A.K. žodžiai tarybos salėje sutratėjo garsiai ir gąsdinančiai tarsi serija iš AK 47.
„Virbalą reikia ištraukti“, - nukirto meras.
„Bet Virbalas - juk ne eilinis Rajanas. Jis nedaro suknelių iš centų, koldūnų, manų kruopų ar nukirptų kojų nagų, jis net neturi barzdos, kuria kilnotų žmones ir garsintų miesto vardą! Kokia iš jo nauda?“, - vienas per kitą klausė miesto tarybos nariai.
„Ramiai! - neįprastai griežtai sukomandavo meras, - Po tokios patirties, išgyvenimų žmogus gali tapti bet kuo - parašyti premijos vertą romaną arba sukurti filmą apie nereikalingus žmones, gali laimėti muzikos akademiją, ir dar daug ką...“ - telefonu lyg paskutinį tūzą iš rankovės žiebė meras ir salėje įvyko trumpas nušvitimas. Tačiau prabėgo akimirka ir vėl viskas aptemo tarsi remontui uždarytame tunelyje.
Kol tarybos nariai bandė salėje rasti šviesos jungiklį, žinia apie Laimučio Virbalo nelaimę apskriejo Petrašiūnus. Ponią Virbalienę informacija apie jos ilgametį sutuoktinį pribloškė tiesiog prie turgaus prekystalio. Ji ką tik buvo spėjusi nusipirkti šilto šviežio pieno, kai tekina pasileido į stotį.
Savaime suprantama, tokio spurto stiklainis pieno neatlaikė ir suskilo į kelias dalis. Su kliuksinčiu maišeliu Virbalienė iki stoties nubėgo per 3 minutes ir 42 sekundes. Tai buvo geriausias jos visų laikų rezultatas, pranokstantis net aukštus pasiekimus komjaunuolių kroso varžybose prieš trisdešimt metų.
Vis dėlto širdis neiššoko iš bėgūnės krūtinės. Prie tualeto jau stovėjo du uniformuoti policijos pareigūnai – vienas jų laikė kabiną, kitas padėjo merui atlikti specialią operaciją. Policininką už nugaros tempė sodų bendrijos „Neužmirštuolė“ pirmininkas, pirmininką – baldų parduotuvės vedėjas, vedėją – pardavėja, o pardavėją...
O pardavėją visa jėga ėmė tempti ponia Virbalienė.
Praeiviams ši scena įkyriai priminė pasaką apie drūtą ropę, todėl kiekvienas akimis ieškojo šunyčių, katyčių ir pelyčių, kurios nulemtų veikėjų likimą.
Kaip tik tuomet laižydamas šąlantį pieno klanelį prie būrelio gelbėtojų prisėlino juodas katinas. Guzą ledo vietoj širdies nešiojantis šeimininkas krizės metus planavo pažymėti pakišdamas savo augintinį po apsnigtu Kauno marių ledu. Tačiau Naujieji metai prasidėjo taip audringai, kad žmogus kelias dienas negalėjo prisiminti, į kurį rūsio kampą jis padėjo maišą su katinu.
Nė karto nematęs TV laidos „DiArchy kodas“, bet ne vieną kelią skersai perbėgęs juodas katinas sugebėjo išsilaisvinti iš maišo. Pieno kvapas buvo pirmas dalykas, kuris po kelių bado dienų patraukė jo dėmesį. Šiurpdamas nuo šalčio katinas greitai pasivijo maišelį, iš kurio sroveno į varveklį virstantis pienas.
Nežinia koks jausmas išsiskleidė mažoje katino širdelėje, tačiau jis ėmė ir padėjo trūktelėti poną Laimutį iš gyvenimo aklavietės. Visa gelbėtojų vora nuvirto į pusnį. Kol jie kapstėsi, negalėdami patikėti, kad operacija baigėsi sėkmingai, L.Virbalas spėjo nusišluostyti užpakalį ir užsimauti apatines kelnes. Kai netoliese pasigirdo ugniagesių sirena, ponas L.Virbalas jau segėsi viršutinių kelnių užtrauktuką ir pradėjo atgauti orumą.
Netikėtai atsiradęs juodas katinas netikėtai ir dingo, o atvykę ugniagesiai-gelbėtojai pamatė, kad jiems darbo jau nebeliko. Miesto pilietį išgelbėjęs meras džiaugsmingai pasiūlė: „Atšvęskime!“. Į pasiūlymą operatyviai sureagavę ugniagesiai kaip mat atvežė kelias cisternas vandens ir Kauno Rotušės aikštėje išliejo čiuožyklą. Ne prastesnę negu Vilniaus centre.
Tačiau šis ir kiti sutapimai su tikrove buvo visiškai atsitiktiniai.