Įgriuvus Kleboniškio tiltui per plauką išvengta tragedijos. Žiūrėkite reportažą apie tai.
Tik atsitiktinumai lėmė, kad tuo metu ant šios konstrukcijos nebuvo sunkiasvorių vilkikų: tokiu atveju tiltas galėjo visiškai įlūžti, o automobiliai – nugarmėti į prarają.
Apie 70 tiltų suprojektavęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tiltų ir specialiųjų statinių katedros docentas Algirdas Jonas Notkus įsitikinęs – jeigu nebus rimtai susirūpinta tiltų priežiūra, šis incidentas gali būti toli gražu ne paskutinis.
- Kaip jūs įvertintumėte dabartinę Lietuvos tiltų būklę? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo A.J.Notkaus.
- Didžioji dalis Lietuvos tiltų pastatyta pagal sovietmečiu galiojusius reikalavimus. Bet patys matome, kaip viskas pasikeitė: automobilių dabar kelis kartus daugiau.
Maža to, gerokai išaugo ir automobilių svoris. Pagal europines normas, tiltas turi atlaikyti nuo pusantro iki dviejų kartų didesnę eismo apkrovą nei buvo sovietmečiu.
Apkrova Lietuvoje artėja prie europinės. Tiltai remontuojami, bet taip jų laikomoji galia nepadidėja. Natūralu, kad esant tokiai apkrovai senieji tiltai dėvisi daug greičiau.
Kita bėda – didžiausių Lietuvos tiltų būklė. Tarp tokių – ir Kleboniškio tiltas.
Tiek Vilniaus, tiek Kauno tiltai daugiausia buvo statomi SSRS paplitusiu pusiausvyros būdu – montuojant betono blokus ir tempiant lynus.
Tai nėra blogai, tačiau viena didžiausių problemų – prasta jų hidroizoliacija. Pavyzdžiui, palandžiojus po sostinės Geležinio Vilko tiltu kažkada buvo matyti, kaip dėl drėgmės susidaro savotiški cementinio akmens stalaktitai, pro kuriuos sunkdamasis druskingas vanduo veikia lynus sudarančias vielas.
Jau įrodyta, kad dėl šitokios sąveikos gali prasidėti lynų irimas, o tai kelia grėsmę visam statiniui.
Kitas didžiulis rūpestis – tiltų pleišėjimas. Vilniaus tiltuose tikrai daug plyšių, kai kurie – net pavojingi. Dėl to jau teko stiprinti Valakampių tiltą.
Kai buvo statomas sostinės Šilo tiltas, dar prieš jį atiduodant vertinimo komisijai aptikta plyšių. Naudojant tiltą jie toli gražu neišnyksta.
- Ar iš tiesų tiltais jau nesaugu ne tik važinėti, bet ir vaikščioti?
- Toli gražu. Ypač jeigu kalbėsime apie naujus tiltus, kuriems statyti jau buvo naudojamos šiuolaikiškos, nors ir gerokai brangesnės medžiagos.
Nereikia manyti, kad Lietuvoje viskas blogai. Pasaulyje įvyksta ir daug skaudesnių nelaimių. Pavyzdžiui, vien Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 1990 iki 2000 metų buvo užfiksuota per 500 rimtų tiltų avarijų.
Turbūt daugelis prisimena Mineapolyje 2007-aisiais įvykusį incidentą, kai įsmukus tiltui per Misisipę žuvo 13, o buvo sužeista gerokai daugiau žmonių.
- Jeigu padėtis grėsminga ir mūsų tiltai per seni, kokia gali būti išeitis?
- Būtina stiprinti tiltus, didinti jų laikomąją galią.
Bet kelininkai skundžiasi, kad jiems šiais metais biudžetas sumažintas beveik trečdaliu.
Tai reiškia, kad važinėsime ir žegnosimės, kad tik nieko neatsitiktų. O juk Kleboniškio tilto avarija – įspėjimas, į kurį būtina tinkamai reaguoti.
Aišku, yra ir kitokių apsaugos būdų. Pavyzdžiui, riboti sunkiasvorių automobilių eismą. Tačiau anksčiau ar vėliau tuos tiltus reikės rekonstruoti ar statyti naujus, kad atitiktų europines normas.
Mūsų šalyje tiltai, kurių yra per 4 tūkstančius, priklauso skirtingiems šeimininkams, skirtingai jais ir rūpinamasi.
Didžioji dalis kelių tiltų – daugiau negu pusantro tūkstančio – priklauso Lietuvos automobilių kelių direkcijai. Jiems prižiūrėti samdomos atskiros bendrovės skirtinguose regionuose.
Apie 560 geležinkelių tiltų prižiūri „Lietuvos geležinkeliai“.
Jų padėtis geresnė dėl paprastos priežasties: sovietmečiu buvo statomi labai didelės laikomosios galios geležinkelio tiltai. Nežinau, ar tankus, ar raketas jais norėta gabenti.
O dabar tų tiltų apkrova nepadidėjo, nes geležinkelio transportas nebuvo plėtojamas taip staigiai kaip automobilių.
Likę kelių tiltai priklauso savivaldybėms. Prižiūrėti šiuos statinius jos samdo ką tik nori. Niekas nesidomi, ar tinkamai prižiūrima, ar tos įmonės turi tinkamų specialistų.
Anksčiau mūsų universiteto ir kitų įstaigų specialistai buvo kviečiami prižiūrėti, patarti, ištirti. Dabar tai beveik niekam neberūpi.
Pavyzdžiui, Kaune buvo remontuojamas Vilijampolės tiltas. Padažyti turėklai, pakeista pažeista ryšių sistema. O tilto laikomosios galios stiprinimu niekas nepasirūpino. Aišku, tam reikia nemažai pinigų.
- Ar Lietuvos klimato sąlygos apskritai palankios tiltams statyti?
- Temperatūrų svyravimai tikrai nemaži. Vasaromis, ypač pakaitinus saulei, metalinės tiltų konstrukcijos įkaista.
Žiemą joms tenka atlaikyti išbandymą šalčiu, o juk nuo staigaus atšalimo net ir metalas trūkinėja. Štai kad ir Kleboniškio atvejis.
Nenuostabu, kad toks incidentas kilo būtent staigiai atšalus.
Apatinė sijos dalis atvėso staigiai, o viršutinė – daug lėčiau, nes buvo apsnigta ir ją šildė šiluminės trasos vamzdžiai.
Dėl tokio temperatūrų skirtumo visa sija linksta žemyn, o tilto lankstus papildomai pradeda spausti 50-70 tonų jėga. Prisidėjo susidėvėjęs metalas, konstrukcijos trūkumai – štai ir turime avarinę situaciją.
Aišku, Lietuva – ne Sibiras, kur temperatūrų skirtumas dar didesnis. Bet ir ne Anglija, kurioje svyravimai gerokai mažesni.