Apima nerimas: va, ateina, atsėlina kažkas tik televizijos žiniose matyta, kažkas nelabai lietuviška, nelabai suderinama su baltiškuoju pakantumu, šiaurietišku santūrumu ir kitais pilietinio nutylėjimo metodais.
Apie rėkiančius, psichuojančius, tinginčius, nacionalinio produkto nekuriančius manifestacijų dalyvius prisiklausiau Romoje. Atvažiuoja, būdavo, bičiuliai į Italiją, pamato vėliavas, transparantus, eisenas ir kerta išvadas: „Pietiečiai... Veikti neturi ką... Eitų geriau dirbti“.
Ir pridurdavo, šalti kaip belgai: „Lietuva niekada iki šito nenusiris“.
Vakar Romoje tyčia sustabdžiau „Nazionale“ gatvėje vieną akiniuotą, intelektualiai atrodantį protestuotoją ir paklausiau: „Ką galvoji apie Europos valstybę, kurioje niekada nebūna protesto demonstracijų?“
Akiniuotas protestuotojas žvilgtelėjo pro stiklus ir išdrožė pamokslą: „Vaikine, neuždavinėk kvailų klausimų. Protesto demonstracijos - tai demokratijos druska“.
„O kai demonstracija virsta riaušėmis?“, - toliau klausinėju manifestantą.
„Hm, tai jau bus demokratijos aštrieji pipirai. Bet kartai jų irgi reikia... Beje, žinau vieną valstybę, kurioje niekada nebūna demonstracijų. Ji čia pat, anapus Tiberio“. Ir mostelėjęs nuėjo sau, skanduodamas visa gerkle: „Laisvę Gazai!“
Žodžiu, niekas neprotestuoja tik Šventajame Apaštalų Soste. Visur kitur valstybė gauna demokratijos druskos, o kai kada - ir pipirų.
Vakar Romoje buvo trys protesto demonstracijos: viena - prieš Izraelį, bombarduojantį „Hamas“ Gazoje, antra - prieš „Hamas“, nervinančią Izraelį, trečia - prieš Italijos oro bendrovės „Alitalia“ susijungimą su Prancūzijos „Air France“.
Per dešimt metų Romoje prisižiūrėjau įvairių protesto demonstracijų. Milžiniškų, kai į San Giovanni in Laterano aikštę susiburdavo milijonas žmonių. Nedidukių ir tvarkingų, kai Nazionale gatve traukia vos dvidešimt manifestantų. Jaunatviškų, kai prieš Švietimo ministerijos taupymo reformą į gatves išėjo studentai. Komunistinių, kai pro raudonas vėliavas ir pjautuvus su kūjais nebesimatydavo mėlyno itališko dangaus. Fašistuojančių, kai rūstūs vyrai rėkdavo „Governo ladri“ (it. valdžia—vagys). Katalikiškų, kai žilstelėję vyrai ir moterys gniauždavo kumščius prieš abortus. Linksmų, kai kas nors dainuodavo ir šaipydavosi iš milijardieriaus Silvio Berlusconi. Pypsinčių, kai protestuojantys taksi vairuotojai užblokuodavo eismą prie Kapitolijaus kalvos ir visi sutartinai pradėdavo spausti garso signalą.
Pačios didžiausios, pačios grėsmingiausios, labiausiai valdžią gąsdinančios protesto manifestacijos vyksta San Giovanni in Laterano aikštėje. Po Šv.Petro bazilikos - tai svarbiausia Romos bažnyčia, Romos vyskupo arba Romos popiežiaus katedra.
Tik vieną vienintelį kartą hierarchai nepanoro užleisti aikštės prie Šventųjų laiptų, - kai manifestuoti čia užsimanė gėjai ir lesbietės. Visiems kitiems — komunistams, fašistams, studentams, profsąjungų aktyvistams, pensininkams, bedarbiams — Romos vyskupo aikštė atvira.
Manifestuoju, vadinasi, esu pilietis — taip mąsto visiškai vidutinis italas, prancūzas, belgas. Manifestuoti - maždaug tas pats, kaip balsuoti parlamento rinkimuose. Nemanifestuoti — kaip nebalsuoti.
Manifestuoju, vadinasi, išeinu iš namų, neslepiu savo veido ir atvirai sakau berluskoniams, sarkoziams, zapaterams, kubiliams, kad valstybė — ne tik jūs, sėdintys krėsluose. Valstybė — tai ir aš, stovintis gatvėje.
Įdomu žvalgytis į šurmuliuojančią manifestuotojų minią, skaityti ironija iš koto verčiančius transparantus. Bet dar įdomiau stebėti likusius krėsluose. Kai jie pajunta, kad gatvė tampa tokia pat svarbi valstybės valdymo vieta, kaip ir valdžios kabinetai, automatiškai įsijungia priešpriešos „pilietis gatvėje — valdžia krėsle“ propagandiniai svertai.
Jeigu aikštėje susirinko milijonas, valstybinės televizijos kanalas paskelbs, kad Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, žmonių buvo apie 450 tūkst.
Jeigu per visą milijoną atsirado dešimt manifestantų, kurie padaugino vyno, manifestacija bus išvadinta siautėjančių girtuoklių minia.
Jeigu į gatvę išeis kostiumuoti ir skrybėlėti įstaigų tarnautojai, bus pasakyta, kad tai valstybės išlaikytinių šantažas Vyriausybei.
Jeigu protestuos jaunimas, bus tvirtinama, kad tai nebrendylų sambūris.
Jeigu eisenoje žygiuos pensininkai, bus kalbama, kad čia žygiuoja dabartimi nepatenkinta praeitis.
Jeigu žmonės rinksis centrinėje aikštėje, bus suskaičiuoti viršvalandžiai, kuriuos teks dirbti miesto švaros tarnybai.
Jeigu taiki demonstracija išsilies į riaušes, bus kalbama apie bandymą įvykdyti valstybės perversmą.
Jeigu riaušių metu manifestantai bus žiauriai sumušti, vadinasi, valstybė buvo pavojuje.
Jeigu bus žuvusių manifestantų, tada bus gera proga pakeisti pasitikėjimą praradusį vidaus reikalų ministrą arba policijos komisarą.
Jeigu protesto manifestacijos kartosis pernelyg dažnai, atsiras tam tikrų konstitucinių galimybių griežtinti viešąją tvarką. Pavyzdžiui, paskelbti, kad demokratijai iškilo pavojus. Šiek tiek ją apriboti.
Beje, Romai, Paryžiui ar Madridui paskutinis punktas turbūt nebegresia. Čia per daugelį metų jau sukurti specifiniai mechanizmai, skirti užgniaužti piliečių norą manifestuoti. Bet yra ir atsvara - brandi vakarietiška protesto kultūra. Ryga, Sofija, Vilnius ragauti demokratijos druską dar tik pradeda.