Nusileidusi į rūsį, gaubiantį menininkams būdinga prieblanda, išvydau už kažko panašaus į barą stovintį aukštą rudaplaukį jaunuolį, kuris kažką emocingai aiškino savo pašnekovams, visą tą žodžių laviną iliustruodamas pietiečiams būdinga gestikuliacija. Tai – vakaro organizatorius, TSPMI bakalauro studijų studentas Karolis Kaupinis, kuris mielai sutiko ne tik papasakoti apie patį renginį, bet ir pasidalyti mintimis apie tai, kaip lietuviai vertina pasaulyje pripažintus kino šedevrus.
***
– Kaip kilo mintis surengti „Ciné Thursdays In The Basement“ filmų vakarą?
– Pirmą kartą apie tai pagalvojau pamatęs B.Bertolucci filmą „Svajotojai“. Paryžiaus kinotekos iš esmės išugdė nemažai žymių režisierių. Tai tarsi šaltinis, iš kurio nuolat galima semtis idėjų ir patirties, kartu patiriant malonumą. Pats Wimas Wendersas, gyvendamas Paryžiuje, daugelį valandų praleido žiūrėdamas filmus. Rezultatas atsispindi jo darbuose.
Taip pat idėją apie filmų vakarą sustiprino ir studijos Romoje. Nors italai ir „verkia“ dėl savo nacionalinio kino nuosmukio, čia kinui rodyti ir pažinti egzistuoja praktiškai visa infrastruktūra.
Daugelis kino festivalių vyksta nemokamai, todėl beveik kas vakarą įmanoma rasti vietų (dažniausiai „Kino viloje“), kur galima nemokamai žiūrėti išties aukšto meninio lygio filmus. Taigi visa tai paskatino suorganizuoti ką nors panašaus. Dėl laiko stokos ir finansinio ribotumo kol kas tenka apsiriboti iki kelių valandų ketvirtadienio vakarais.
– Kokie filmai yra rodomi? Ką artimiausiu metu galės pamatyti publika?
– Dažniausiai tai politiškai angažuotas kinas, tačiau stengiuosi „atgaivinti“ ir mažiau su politika susijusius itin garsius filmus, apie kuriuos užsienyje dažniausiai kalbama kaip apie legendas, tačiau Lietuvoje jie praktiškai nežinomi. Kad ir Marcelio Camus „Black Orpheus“. Artimiausiu metu planuojame parodyti Mateo Garrone's „Gomorą“ ir Parronau'o ir Satrapi „Peloponesą“.
– Tai atviras renginys?
– Taip, renginys visiškai atviras, ateiti gali visi norintys. Kadangi man padedantys draugai yra tokie pat studentai, kaip ir aš, dažniausiai fiziškai ir finansiškai pritrūkstame galimybių išreklamuoti vakarą platesniu nei universitetas mastu. Dėl šios priežasties čia daugiausia renkasi VU studentai, išgirstantys apie renginį iš pažįstamų ar pamatantys skelbimus fakultetuose.
– Kur ir kada yra rodomi filmai?
– Filmų peržiūros vyksta ketvirtadienio vakarais, 18 val., buvusiose Atviros Lietuvos fondo skaityklos patalpose, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto rūsyje, Vokiečių g. 10
– Ar orientuojatės į konkrečią auditoriją?
– Man iš esmės nesvarbu, kas sudaro auditoriją. Svarbiau, kad atėję žmonės būtų iš tiesų sudominti tema ir filmu.
Čia sau vietos ras ir tie, kurie nori būti tik stebėtojais, ir tie, kurie nori kaip nors pasireikšti ar prisidėti. Tokio kino vakarai yra daugelio filosofų išsvajoto bendrojo gėrio apraiška. Labai malonu, kai prie to bendrojo gėrio kas nors prisideda. Nėra labai svarbu, kaip. Galima kokį vakarą paskaityti savo kurtą poeziją, atsinešti paties keptų sausainių ar tiesiog padėti sutvarkyti salę po peržiūros.
– Kas lemia rodomų filmų pasirinkimą?
– Dažniausiai tai lemia mano skonis, simpatijos tam tikriems režisieriams, draugų pasiūlyti netikėti atradimai, o kad visa tai nebūtų taip profaniška, dažnai „pasikonsultuoju“ su www.imdb.com aprašais, Venecijos, „Sundance“ ar BAFTA festivalių programomis, pasiklausiu draugų užsienyje, kas tuo metu skamba kritikų lūpose.
Kita vertus, įdomi ir tų draugų senelių ar tėvų asmeninė nuomonė, kuri taip pat yra labai vertinga.
– Koks šio projekto tikslas? Šviesti visuomenę?
– Labai nenoriu to vadinti projektu, tai paprasčiausia idėja. Tiesiog noriu sukviesti gero kino ištroškusius žmones, kartais pagailinčių kelių litų „Skalvijai“ arba viską ten pamatančius ir norinčius dar. Panašia veikla užsiima ir „Ozo“ kino teatras su savo nepakartojamu šeimininku, tačiau ten programa jau nebesikeičia kelerius metus.
Tai familiariau ir intymiau nei „Skalvija“, mažiau apšviesta ir „nespraginta“, kaip „Vingis“, tačiau taip pat miela, kaip „Lietuva“. Vaišiname imbieriniais sausainiais, karšta arbata arba karštu vynu.
Svarbiausia, kad filmas turėtų išliekamą vertę ir būtų priimtas ne tik kaip audiovizualinė režisieriaus išraiška, bet ir platesnės probleminės temos įprasminimas. Kartais pasikviečiame svečių, kurie turi ir nori pasidalinti mintimis, susijusiomis su to vakaro tema: pavyzdžiui, apie Rytų Berlyną savo asmenine patirtimi pasidalino Vokietijos ambasados vadovas, o Afrikos ir Azijos studijų centro vadovas per dešimt minučių itin paprastai, bet subtiliai išdėstė visą Izraelio ir „Hezbollah“ konflikto esmę.
– Ar manai, kad holivudiniai filmai yra nieko verti?
– Nemanau, kad reikia taip kategoriškai teigti. Tai, kad mūsų komercinės televizijos nuo pat nepriklausomybės atgavimo žiūrovams šėrė „ž“ rūšies holivudinę produkciją, regis, ir suformavo tokį holivudo įvaizdį.
Priešingai, manau, kad Holivudas, kaip didžiulė kino gamybos mašina, yra sukūręs tikrų amerikinės kultūros šedevrų, kad ir „Pusryčiai pas Tifanį“. Toje pasaulio dalyje kuriama nemažai gerų filmų, daugelis jų paprasčiausiai nepasiekia Lietuvos.
Mažą vertę turi ne holivudinė, o komercinė produkcija apskritai, nesvarbu, kur ji būtų kuriama. Kai kinas tampa vien tik tikslu uždirbti pinigų, dingsta jo „eizenšteiniška“ prigimtis – iš vaizdinių atkurti vaizdus. Šią mintį pasivogiau iš N.Mileriaus religinio kino paskaitų. Iš dalies vaizdas – jūsų kasdienybė, o kinas – ta pati kasdienybė, apsukta kitu kampu ir pastatyta prieš jūsų akis.
O tai, kad Holivude gausu nekokybiškos produkcijos, lemia tos industrijos dydis. Kuo daugiau grūdų, tuo daugiau ir pelų, nors taip niekada ir neteko pamatyti, kaip tie pelai atrodo.
– Kaip vertintum lietuvių išsilavinimą ir skonį renkantis filmus?
– Aš turbūt tikras postmodernios epochos žmogus, tad man neegzistuoja kažkoks bendras skonis ar pasirinkimas. Galimybės rinktis ir pačiam susirasti tai, kas patinka, yra neribotos. Komercinė kino pramonė čia niekuo dėta – visada bus žmonių, kuriems žymiai smagiau valgyti jau sukramtytą kąsnį. Kita vertus, nereikia pamiršti vaikų. Suprantama, kad tam tikrame amžiuje norisi žiūrėti greitai lekiančius automobilius ir švilpiančius lazerius ar saldžią ir malonią širdžiai „pokahontišką“ animaciją. Tiesiog dalis mūsų žmonių vis dar neatsikrato negero įpročio imti papuvusį obuolį ir dar už tai padėkoti.
– Kaip manai, ar yra tikimybė netradicinio formato filmams prigyti Lietuvoje, tapti populiariais? Kodėl?
- Žinoma, mes neturime tokių kino vertinimo ir žiūrėjimo tradicijų, kaip, tarkime, italai, prancūzai ar gruzinai. Dėl to, aišku, esame patys kalti. Keista tai, kad niekur, išskyrus Lietuvos kinematografininkų sąjungos ar Lietuvos kino studijos fondus, neįmanoma rasti tikrų lietuviškos kino klasikos šedevrų, pavyzdžiui, A.Grikevičiaus „Jausmų“ ar „Ave Vita“ su gražiausia lietuvių aktore Eugenija Bajoryte.
Tokius filmus būtų galima rodyti vidurinėse mokyklose vietoje nevykusios narkotikų prevencijos dokumentikos, kuria buvo užkištos mano klasės valandėlės. Kinas auklėja vaizdų ir muzikos deriniu, prisideda prie pasaulėžiūros formavimo – tereikia atsirinkti tinkamus „mokytojus“. Manau, nemaža atsakomybė čia krenta ir ant Kultūros ministerijos pečių: tikiuosi Remigijus Vilkaitis, pats taip puikiai suvaidinęs Lukšo „Mėnulio Lietuvoje“, prisimins, kad tikram kinui Lietuvoje reikia daugiau, nei tuščių pažadų. Ypač lietuviškam kinui, kuris dažniausiai įvertinamas jau po fakto. Man yra baisu, kai talentingi Lietuvos režisieriai turi laukti 10 metų eilėje, kad gautų varganą finansavimą savo filmams.
– Ar ši idėja susilaukė palaikymo?
– Taip, daugiausia paramos susilaukiau iš Tarptautinių santykių instituto, kuris geranoriškai leido naudotis patalpomis, taip pat paskolino techniką filmams rodyti.
Kol kas nė vienas kviestinis svečias neatsisakė sudalyvauti ir pasidalinti savomis žiniomis.
Itin didelį susidomėjimą parodė užsieniečiai, studijuojantys Lietuvoje, todėl beveik kiekvienos peržiūros metu kalbama angliškai. Iš jų dažnai sulaukiu pasiūlymų naujiems filmams.
Kaip jau minėjau, stengiamės pavaišinti atėjusius, tačiau vaišės nėra gausios, nes kol kas mokame iš savo studentiškos kišenės. Kaip sakoma, dalinamės paskutiniu duonos kąsniu.
Jau bandėme kreiptis paramos į Konrado Adenauerio fondą. Kol kas jokio teigiamo atsakymo nesulaukėme. Žinoma, bandysime prašyti ir kitur. Tinkamai atmosferai sukurti mums reikalinga nedidelė suma, todėl dažnai susiduriame su neigiamu atsakymu, nes kultūros paramos fondams sunku tokias paramos lėšas, tarkime, 50 lt vienam renginiui, įprasminti projekto forma, o privačių rėmėjų irgi dar neradome.
– Jei reikėtų motyvuoti žmones apsilankyti tokiame renginyje, kaip neformatinių filmų vakaras, kaip visa tai pateiktum?
– Nėra formato ir neformato, yra tik kokybė ir nekokybė. Jei jos pasiilgote ir šaltą žiemos ketvirtadienio vakarą norite pabėgti į audiovizualinę tikrovę patalpoje, kvepiančioje levandomis ir karštu vynu, kur visi vienodai, tarsi Orwello „1984“, šiek tiek apkvaitę žvelgia į naujausią iš menų, tai pati tinkamiausia vieta.