Tačiau tiek Rusija, tiek Ukraina visą šią savaitę savo elgesiu tarsi rodė, kad joms nė kiek nerūpi vykdyti savo įsipareigojimus Europos partneriams.
Pasaulis jau net ėmė spėlioti, kad Ukrainos ir Rusijos veiksmai yra suderinti. Pagal šią versiją, Kijevas ir Maskva taip destabilizuodami padėtį esą siekė padidinti energijos išteklių (pirmiausia būtent dujų) kainas.
Ar verta tikėti tokiomis sąmokslo teorijomis, kurias šią savaitę skelbė net įtakingasis „The New York Times“, kiekvieno pasirinkimo reikalas.
Tačiau net Europos Komisijos pirmininkas J.M.Barroso viešai pareiškė, kad kaltė tenka abiem šalims: „Yra toks objektyvus faktas: ir Rusija, ir Ukraina demonstruoja, kad nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų kai kurioms (ES) narėms“.
Tuo Kijevas ir Maskva buvo įspėti, kad jų, kaip patikimų energijos išteklių tiekėjų, reputacijai suduotas nepataisomas smūgis.
Dėl Rusijos – lyg ir viskas aišku. Kas jau kas, o mes Lietuvoje tikrai žinome, ką reiškia Kremliaus žodžiai tokiais atvejais. Žinome, ką reiškia pasiteisinimai „techninėmis problemomis“, patikinimai, kad tiekimo sutrikimai neturi nieko bendra su Rusijos politine valia.
Tačiau šį kartą Maskva privertė tai suprasti ne vien Lietuvą, Lenkiją ar Čekiją, kuriai, kaip ES pirmininkaujančiai šaliai, teko visas derybų krūvis.
Tikrai gerokai atsipeikėjo net tie, kurie Europoje iki šiol kartodavo, jog „Rusija patikima energijos išteklių tiekėja buvo net šaltojo karo metais ir nėra jokių argumentų, kodėl tokia negali būti dabar“.
Todėl jau dabar galima teigti, kad dujų karą pradėjusi Rusija pati pirmoji jį ir pralaimėjo. Net jei Kremlius dar to nesupranta.
Prasidėjus Rusijos ir Ukrainos konfliktui, buvo spėliojama dėl tikrųjų Maskvos tikslų. Nes rimtesni analitikai jau nuo pat pradžių neabejojo, jog nesutarimai dėl dujų kainos ar skolos – tik pretekstas siekti daug rimtesnių tikslų.
Jų vardyta daugybė. Pavyzdžiui, noras įrodyti, kad Ukraina yra nepatikima tranzito šalis. Tokie įrodymai neva padėtų Maskvai su Europos pagalba spręsti finansines ir politines dujotiekio Baltijos jūros dugnu į Vokietiją problemas. Juk dėl šių problemų projektas vis labiau stringa.
Kitas galimas tikslas – Ukrainos dujotiekių sistemos užvaldymas. Dar vienas – noras daryti įtaką Ukrainos vidaus padėčiai. Panašių tikslų galima sugalvoti ir daugiau.
Tačiau dabar net neverta spėlioti, kuris jų (o gal net visi kartu?) Rusijai buvo svarbiausias. Atrodo, kad nė vieno dabar įgyvendinti taip ir nepavyks.
O Rusija gali sumokėti labai brangią kainą. Europa, nors dažnai ir atrodanti nepaslanki, sugeba reaguoti į realias grėsmes. Pastaraisiais metais ji ėmė įrodinėti, kad moka rasti būdų ir savo energetiniam saugumui užtikrinti.
Jei kas tuo netiki, gali prisiminti, kokia nieko nereiškianti sąvoka „bendras ES energetinis saugumas“ buvo dar prieš kokius metus. Tuo tarpu jau praėjusį rudenį ES pristatė visa apimatį savo energetikos saugumo planą.
Beje, būtent šis planas gali padėti išspręsti ir Lietuvos energetinio saugumo problemas, kurių per 18 nepriklausomybės metų net nepradėjo spręsti nė viena mūsų šalies valdžia.
O pačios Rusijos rankomis įtvirtintas suvokimas, kad ši šalis – nepatikima energijos išteklių tiekėja, gali ne tik paspartinti minėtų planų įgyvendinimą. Šis suvokimas gali suteikti impulsą ieškoti būdų, kaip tokio nepatikimo tiekėjo iš viso atsikratyti.
Ir tai neabejotinai taptų nauju bloko pažangos varikliu. Reikia įrodymų? Pažvelkime į Švediją, kuri turi konkretų planą, kaip iki 2020 metų iš viso atsisakyti bet kokio iškastinio kuro. Ši valstybė iš tikro yra viena moderniausių energetikos srityje.
Žinoma, tai neatsitiks per metus ar dvejus. Tačiau nereikia pamiršti, kad ES nuo rusiškų dujų jau dabar priklauso vos 30 proc., o Rusija, be ES rinkos, savo dujų kol kas beveik neturi ir kur eksportuoti.
Galbūt iš tokių jau seniai skambėjusių kai kurių analitikų vertinimų Kremlius galėjo šaipytis, kai tiesiog maudėsi naftos ir dujų doleriuose. Dabar – viskas kitaip. Ir atsigauti Rusijai greitai tikrai nepavyks. O ES dėl jau minėtų argumentų po šios krizės taps dar labiau sustiprėjusi.
Tiesa, ne vien Rusija yra tikroji šio karo pralaimėtoja. Ne mažiau pralaimės ir Ukraina. Juk ji neparodė ne tik skaidrumo dėl dujų tranzito problemos.
Kijevas neparodė ir jokio solidarumo su tikrai rimtų problemų ištiktomis ES šalimis. Pavyzdžiui, Slovakijai dujas Ukraina galėjo bent jau laikinai tiekti iš savo rezervų, kurių ji turėjo būti sukaupusi tikrai nemažai. Tačiau Kijevas į tokį prašymą atsakė, jog „atsargų neturi“.
Ar galima tikėtis, kad po tokio elgesio rimto ES užtarimo sulauks pats Kijevas, kai bandys prašyti bloko paramos, tarkim, prieš tą pačią Rusiją?
Geopolitiniai (ypač JAV) interesai, aišku, ir toliau turės nemažą reikšmę. Todėl laidotuvių maršo Ukrainos europinei integracijai groti tikrai neverta skubėti. Tačiau draugus Europoje per šią krizę Ukraina, atrodo, praras.
Ir Vilniui šias naujas geopolitines realijas taip pat reikėtų įsidėmėti.