Pirmą kartą manekenė A.Jasaitytė padirbėti į užsienį išvyko dar paauglystėje. Tada merginai knietėjo pamatyti Londoną, Paryžių.
Ilgokai pragyvenusi ir Niujorke, Milane, viešėjusi Ispanijos, Vokietijos, Kinijos, Japonijos didmiesčiuose, jau kurį laiką A.Jasaitytė apsistojusi Vilniuje.
„Čia – mano miestas, gatvės, draugai, šeima, artimieji, gamta, samanos, miškas. Tai kelia daugiausia džiaugsmo.
Namų visada ilgėdavausi, jie mane traukdavo“, – šypsosi A.Jasaitytė ir sako, kad gimtojo Vilniaus nenorėtų iškeisti į kitą miestą.
- Kokie prisiminimai apie vaikystės Vilnių jums yra labiausiai įsirėžę į atmintį?
- Man nuo mažens mielas ir jaukus buvo Senamiestis – miesto širdis. Ir dabar man Senamiestis toks pat, tik labiau išdailintas.
Prisimenu, kaip pirmosiose klasėse su broliu nuo Tauro kalno rogutėmis leisdavomės.
Augau Žvėryne, todėl visą šį rajoną esu išlaksčiusi, ten prabėgo mano vaikystė.
Man gaila medinių Žvėryno namukų, kurie dabar sutrūniję, jei žmonės turėtų pinigų, galėtų juos restauruoti.
Būtų labai gražu, jei senasis Žvėrynas išliktų – dabar šiame rajone pristatyta parduotuvių, bankų.
Žvėrynas jau kitoks, bet Paribio gatvė, kurioje gyvenau, nėra labai pasikeitusi. Vienintelis dalykas – atsirado prekybos centras „Panorama“.
Gyvenau netoli miškelio, ten darydavome ir slėptuves, ir žibutes rinkdavome. Tai mano mėgstamiausios gėlytės buvo – kai visi kalnai mėlyni, vaizdas būdavo labai gražus.
Viena įsimintiniausių vaikystės vietų – Vingio parkas. Juk ir ten kalnas yra, dažnai ten eidavome. Ypač tėtis rūpindavosi, kad ką nors veiktume – kur nors dviračiais važiuotume, slidėmis keliautume.
- Kokį užsienio šalies miestą galėtumėte vadinti antraisiais savo namais?
- Ilgiausiai gyvenau Paryžiuje, Niujorke, Milane. Paryžiaus negalėčiau laikyti antraisiais namais.
Nors tai įspūdingas miestas, jis man neprilipo. Ten žmonės arogantiški.
Bet Niujorką tikrai galėčiau laikyti antraisiais namais, nors ilgokai jame nebuvau.
Niujorkas visai kitoks nei Vilnius. Ten traukia miesto energija. Tai visą parą gyvas miestas. Niujorke patogus susisiekimas, daugybė žmonių. Jie ten atviri, bendraujantys, daug vieni iš kitų sužino, mezga kontaktus. Ten gali būti viena, bet nesijausi vieniša.
- Kodėl spindinčius Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų didmiesčius galiausiai vis tiek iškeitėte į Vilnių?
- Į užsienį vis ištrūkdavau nuo 16 metų, bet tada man rūpėjo baigti vidurinę mokyklą. Ilgesniam laikui dirbti važiuodavau jau po mokyklos.
Dabar jaunimas gal ne taip vertina gimtinę – jiems užsienyje gražiau, gražesnės parduotuvės.
Mane tėvai, seneliai auklėjo kitaip – man gimtinė ir pilietiškumas labai svarbu.
Paryžių, Londoną ir kitus miestus labai norėjau pamatyti, bet sugrįžusi pas savo artimuosius džiaugdavausi dar labiau.
Gyvendamas užsienyje niekada nebūsi tikras tos šalies pilietis. Netgi jei išmoksi kalbą ir priprasi, širdyje negali jaustis, pavyzdžiui, prancūzu.
Niekada nežinai, kaip gyvenime susiklostys aplinkybės, bet man Vilnius visuomet liks namai ir šio miesto aš niekada neišsižadėsiu.
Vieną dieną supratau vertybes, kurios man svarbiausios – galiu dirbti užsienyje, bet man didžiausią džiaugsmą kelia namai, o ne pinigai ar turtai.
Man patinka palmės, egzotika, patinka būti ten, kur krokodilai plaukioja.
Bet man ir čia smagu vasarą – nors ir ne po palme gulėti, bet, pavyzdžiui, žemuogiauti.
Užsienyje man trūko pabuvimų gamtoje su draugais, baidarių žygių.
- Sukotės grožio pasaulyje. Ar vilniečiai spėja paskui pasaulyje galiojančias mados tendencijas?
- Tik nuo žmogaus noro išsiskirti ir estetikos pojūčio priklauso, kaip jis atrodys.
Vilniuje tikrai įmanoma būti madingam.
Vilnius yra sostinė, todėl žmonės čia paiso aprangos taisyklių. Ir moterys čia prisižiūri. Vilniečiai kreipia dėmesį į tai, kaip jie atrodo.
Paryžiuje yra išlikusių senučių, kurios išeina pasivaikščioti susiraičiusios plaukus, su šuniukais.
Vilniuje gal rečiau, bet irgi pastebiu tokių moterų.
Dabar daugiau važinėju mašina, anksčiau po miestą keliaudavau troleibusais, tada nori nenori visus apžiūrėdavau. Matydavau daug piktų žmonių, kurie ima rėkti ar keiktis, jeigu užlipi ant kojos.
Gal tie žmonės tokie būdavo, nes jie susimąstę, gyvenimo nuskriausti – išgyvenę tremtį, karus, Sovietų Sąjungą. O jaunimas visais laikais kvailioja.
- Ar atpažindavote savo gimtąjį miestą, kai kas kartą sugrįždavote iš kelionių?
- Kai grįždavau iš Paryžiaus ar Niujorko, Vilniumi džiaugdavausi, nes šis miestas visą laiką atrodė tvarkingas, gatvės iššluotos.
Vilnius pasikeitęs – miestas dailesnis, gatvės, šaligatviai kitokie, namai restauruoti, yra dangoraižių, netgi viskas gražiau apšviesta. Prieš dešimt metų taip nebuvo.
Bet ir senų dienų Vilnius man visą laiką buvo mielas, juk tai mano gimti namai.
Džiaugiuosi, kad atsimenu laikus, kai plombyras kainavo 18 kapeikų, kai pirmą kartą paragavau bananų, kai tėvai pinigus uždirbdavo sunkiai, nes galiu kitaip vertinti daiktų kainą.
Kai kovojome dėl Lietuvos nepriklausomybės, man buvo dešimt metų. Nešiau prie Seimo rūmų piešinius. Iš namų Žvėryne iki Seimo ateiti mums buvo arti – tik per tiltelį.
Atsimenu, kai prieš Sausio 13-ąją ten stovėjome, karštą arbatą virėme.
- Su kuo jums labiausiai asocijuojasi sostinė?
- Vilnius – jaukus, mažas, turintis seną praeitį miestas. Labiausiai man Vilnius siejasi su Senamiesčiu ir bažnyčiomis. Vilnius nėra miestas be veido, jis turi savo dvasią. Čia reikia atvažiuoti ir viską pajausti.