Premjeras Andrius Kubilius nusprendė
atsistatydinti. Dingtelėjo tokia mintis, kai ministras pirmininkas
pareiškė, jog kurstę
riaušes turės prisiimti visą atsakomybę. Kas gi daugiau, jei
ne A.Kubiliaus diriguojama koalicija sukurstė žmonių širdis ir
sujaukė protus? Ir ne tik savo reformomis, bet ir kurčnebyliška
laikysena.
Nesu ekonomikos ekspertas. Gali būti,
kad dešiniųjų koalicijos pasirinktas būdas išbristi iš
ekonominio liūno - teisingas. Tačiau jis taip įklampino kone visus
visuomenės
sluoksnius, kad valdžios vyrai ir moterys, dar prieš paleisdami
permainų variklius, turėjo išmaišyti visą Lietuvą, belstis į
kiekvieną vienkiemį ir iki pamėlynavimo aiškinti, aiškinti,
aiškinti, kodėl į žmonių kišenes subėgs mažiau, o į valstybė
aruodus bus supilta daugiau jų uždirbtų pinigų.
Tačiau konservatoriams-krikščionims demokratams, tariamiems liberalams ir prie jų prisisiurbusiems klounams kažkodėl pasivaideno, kad per rinkimus gauto piliečių mandato jiems visiškai pakanka griebtis to, apie ką net visų išgirtoje rinkiminėje konservatorių-krikščionių demokratų programoje buvo užsiminta vos puse lūpų.
Tebūnie. Rinkimai yra rinkimai. Tačiau net po to valdančioji koalicija turėjo mažiausiai mėnesį imtis šviečiamosios veiklos - gauti tautos palaiminimą ją išsunkti vardan biudžete žiojinčių skylių užkamšymo. Tačiau vietoj to mes galėjome stebėti, kaip iki paryčių politikai aria Seime, tik kavos kibirais išlaikydami blaivų protą vieną po kito priima valstybės ateičiai lemtingus įstatymus.
Ar ne pirmieji prabilo kultūrininkai? Santūriai ir inteligentiškai jie guodėsi, kad valdžia galėtų juos tik priimti ir išklausyti. Tačiau jų skundas, kad nebebus už ką organizuoti bent kiek aukštesnio lygio renginių, nevirto burtažodžiu, atšaunančių aklinas duris į valdžios koridorius. Kas tik dar nebandė apeliuoti į koalicijos buldozerį - išklausykite, pasitarkime, atkreipkite dėmesį, priimkite kompromisą, sušvelninkite ir t.t.
Valdžios atsakymai buvo tik grasinimai ir šantažas: arba antikrizinis planas, arba mes traukiamės. Dar daugiau - gal opozicija ir nemelavo, kad atšiaurus A.Kubiliaus tonas, pranašaujantis pragaištį šalies ekonomikai, įbaugino mūsų šalies gyventojus ir užsienio investuotojus. Vėliau premjeras susizgribo šnekėti diplomatiškiau, bet ar ne šaukštai po pietų?
Tik jau po Naujųjų metų, kai buvo patvirtintas ir pradėjo veikti jų ortodoksiškas antikrizinis planas, valdantieji pagaliau nusprendė kviestis įvairių visuomenės sluoksnių atstovus tartis. Kokia prasmė dabar tartis, jei paleistas mokesčių ir kitų reformų garvežys jau smagiai rieda nuokalne? Kodėl kvietimus papietauti nebuvo galima išsiųsti gruodį?
Jeigu valdantieji ir būtų likę kurčnebyliai, bent būtų sukūrę iliuziją, kad valdžia siekia nacionalinio susitarimo, kaip įveikti krizę. O į nuriedėjusį traukinį nespėjusiems profsąjungininkams teliko pripažinti: „Jeigu A.Kubiliaus valdžia būtų sutikusi šnekėtis, mitingo nebūtų“.
Mitingas įvyko. Riaušės - taip pat. Riaušių negalima pateisinti, bet gal tai pagaliau privers mąstyti valdžios buldozerininkus? Kodėl langai nedužo ir guminės kulkos nešvilpė net tada, kai prieš šešerius metus įtūžę piliečiai būrėsi prie Prezidentūros, kurios viduje drebėjo Konstituciją sulaužęs prezidentas? Prisimenu tik skriejančius tualetinio popieriaus rulonus, nors pykčio būta ne mažiau.
Gal todėl, kad žmonės tuomet dar tikėjo, jog valdžios sistema gali subrendusį pūlinį išspausti pati? O gal todėl, kad net politiškai žlugęs prezidentas, net ir linkėdamas pirmadienį „gero savaitgalio“, vis dėlto išdrįsdavo stoti prieš žurnalistų teismą ir mėginti pasiteisinti?
Per penktadienio mitingą Seimo pirmininkas A.Valinskas pietavo su Norvegijos parlamento vadovu „Stikliuose“, o A.Kubilius tūnojo Vyriausybės rūmuose. Įdomu, kaip jis jautėsi V.Kudirkos aikštėje girdėdamas Atgimimo laikų dainas? Tas pačias, kurias traukdami prieš dvidešimt metų būsimi konservatoriai su visa tauta nuvertė okupantų valdžią. Dabar verčiami jie.
A.Kubilius ir jo komanda vis dar mano, kad gali suveikti primityvūs viešieji ryšiai. Tačiau radikaliu metu reikia ir radikalių viešųjų ryšių. O A.Kubilius folklore jau seniai pavirtęs animacinio filmo „Simpsonai“ personažu Degėla - gunktelėjusiu, egoistišku ir šykščiu seniu.
Penktadienį į protestuotojus paleistos ašarinės dujos priminė ir dar vieną Degėlos posakį: „Paleiskite skalikus“. Sprendimą pirmą kartą per devyniolika nepriklausomybės metų prieš savus žmones panaudoti tokias „specialiąsias priemones“, žinoma, davė ne A.Kubilius, tačiau premjeras gali tai drąsiai įsirašyti į savo sąskaitą - kaip fanatiško nenoro kalbėtis su jam mandatą valdyti suteikusia tauta. Už sudaužytus langus ir išplėšytas plyteles siūlyčiau premjerui taip pat sumokėti iš savo asmeninės sąskaitos. Tai būtų pirmasis ženklas, kad A.Kubilius pagaliau išgirdo tautą.