„Visagali
amžinasis Dieve, kuris suvaldai dangiškuosius, o taip pat ir
žemiškuosius dalykus, mielaširdingai išklausyk savosios tautos
maldavimus ir savąją ramybę suteik
mūsų laikams. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų,
kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja vienybėje su Dievu Šventąja
Dvasia per amžių amžius. Amen“
Sutikite,
kad ši malda labai pritinka mūsų lietuviškiesiems laikams. Ypač
šioms dienoms. Įsivaizduokime, kad į Dievą kreipiasi lietuvių
tauta ir prašo sutramdyti puikybe ir beprotybe apsvaigusių bei
apakusių žmonių siausmą ...
Štai
profsąjungų atstovai sako, kad penktadieninio mitingo surengusios
nebūtų, jeigu su žmonėmis būtų kalbėję jų išrinktieji.
Nesikalbėjo. Taigi susirinko, kad vienas kitam išsikalbėtų; o ir
kad anie už stiklo ir betono bent pamatytų tuos, su kuriais taip
primygtinai nesikalba.
Suprantama:
juk žmonės praranda pajamas; nebesupranta, ką ir kokiam tikslui
prinaktinėja jų išrinktoji galybė; ir taip įkrenta į nevilties
negalią. O neviltis gimdo pagiežą. Tuo tarpu pagieža kildina
smurtą.
Dar
prieš kelerius metus nuo vietinių galybių siausmo ir nemeilės
lietuviai miniomis slėpdavosi svetur. Dabar gi nebeliko kur
emigruoti. Teliko vien tik kur rezignuoti, būtent - tūžmingame
savyje.
Įstrigo
kažkada viena taikli įžvalga, kuri šį sausio penktadienį buvo
įrodyta su kaupu: Lietuvoje sovietinės ideologijos žmonių sielose
įspaustos žaizdos tuštumą nepakeitė krikščioniška artimo
meilė. Todėl, kaip šiuo metu akivaizdžiai patiriame, Lietuvoje
nesusibūrė piliečių demokratijai taip reikalingas ir tarpusavio
pagarba pagrįstas žmonių solidarumas. Kažkada melaginga prievarta
žemino mūsų žmogiškąjį orumą ir vertė mus neįgaliais
mutantais. Dabar gi mutantai laisvės sąlygomis išvirto į galios
ištroškusius gigantus.
Mūsų
krašte kairė gerai žino, ką daro dešinė, ir atvirkščiai. Nes
tiek kairė, tiek dešinė trokšta to paties – būti galios
dalininkėmis. Galbūt - nuoširdžiai „vardan tos Lietuvos“ ir
jos „subalansuoto biudžeto“. Galbūt. Tačiau tikrai ne dėl tos
Lietuvos, kuri asmeninius talentus ir prigimtines galias kantriu
darbu išskleidžia kūrybinėse dirbtuvėse ar verslo ūkiuose, pati
užsidirba gyvenimą ir išlaiko kitus.
Šiuo
metu Lietuvos galia yra ne jos piliečių vienybė. Lietuvos galią
savinasi išrinktųjų valdyti siaučianti puikybė, kuri įsigalina
pažemindama kitus. Dešinė gerai žinojo, ką daro kairė. Ir gal
dabar daro geriau - taiso demagoginės kairės pridirbtas
niekdarystes. Tik - dėmesio, dešinė! - įsisenėjusi revanšistinė
puikybė piliečių vienybės, vadinasi, ir Lietuvos gerovės tikrai
nesukurs.
Štai
Bendrapavardžio atsakas į kelių suklaidintų ar susipykusių su
savimi riaušingų jaunuolių išpuolius: „Mūsų nesustabdys!“
Leiskite paklausti: kas yra „mūsų“? O kas yra „jūsų“? O
kur „jūs“ nesustabdomai einate? Ir kur klibinkščiuojame „mes“?
Kas su kuo, ir kas prieš ką?
Žiū,
kainos, o gal ir gyvenimas Seimo plo ... , atsiprašau, valgykloje
tikrai neatspindi anapusinio gyvenimo vertės. Bepigu jums ten, LR
galios centre, kai jūsų atlyginimai neleidžia jums patirti, kaip
Lietuva mums tapo brangi! Todėl mes ir prašome – duonos! O jūs
mums – savo žaidimus ir ašaromis pritvinkusias miglas.
Ir
visgi, išmintis byloja: viena yra įvaizdis, kita – troškulys.
Žinia, kuris yra galingesnis. Viena yra bilietus į klouno šou
nusipirkusi auditorija, kita – įtūžusi minia. Žinia, kuri yra
galingesnė. Viena yra vertes žymintys skaičiai, kita –
apskaitinti, nuvertėję ir į „jūsų“ suskaičiuotą biudžetą
neįplaukę „mūsų“ gyvenimų vertės. Netrukus ir sužinosime,
kas yra labiau tikroviška.
Prisimenu
Nepriklausomybės laužų šviesos nutviekstą Lietuvos piliečių
solidarumą. Tuomet vienybe ir doru vieninteliu pasirinkimu apgynėme
savo liauną valstybę. Dabar gi mus sutelkia pagiežingas atsakas į
valstybės nesolidarumą. Baisu. Anuomet su a.a Vytu Pociūnu
stovėjome viename poste Trečiuose rūmuose, dabar pats tapau
„Jedinstvo“ kartu su nevilties nudvasintomis ir įpykusiom
sielom.
Kur
ta vienybė, kuri eina „vien takais dorybės“? Kur ta dorybė,
kuri sutelkia žmones į vienybę? Ir ne tik žmones, bet ir patį
žmogų į taiką su savimi.
Didžioji
Lietuvos bėda - per šiuos Nepriklausomybės metus neišugdyti
pilietinio bendrabūvio įpročiai. Mes nebežinome, ar mus dar
kažkas vienija ... Ir kas būtų iš viso, jei nebebūtų, kas dar
liko - alus ir pergalės!!
Nesiekiu
burnoti „prieš valdžią“. Ir manau, kad šitie išrinktieji –
ko gero geriausia, ką turime. Nes, deje, jie ir jų nesolidarumas
„mūsų“ atžvilgiu tėra visuomenės moralės atspindys. Tie,
kurie buvo niekas, dabar nori būti viskuo. Ir tiek. Štai taip vis
dar galuojamės sovietinio neįgalumo žaizdose ir įrodinėjame
savąją galią ir teisumą kitiems, kad ... PAGALIAU .. ją
įrodytume patys sau.
Liūdna,
bet kol kas vis dar taip yra. Ir tos mūsų visažinės kairios ir
dešinės tėra šių žaizdų įkaitės; iš savojo neįgalumo
besivaduojantys mutantai, ar tiesiog - praščiokai. Sovietmečio
ideologai įskiepijo mutantams priesaką telktis į klanus - idant
šie susigyventų su galia, imtų valdyti kitus ir patys išliktų.
Ir kol Lietuvos piliečių tarpe neatsiras supratimas, kad aš esu
stiprus, nes ir „tu“ ir „mes“ esame viena visuma ir viena
pagarba artimui bei solidarumu paremta viena stipri bendruomenė, tol
sovietmetis Lietuvoje vis dar yra nepasibaigs. Gal reikia palaukti
dar dvidešimt metų iki mutantų karta išmirs? Gal.
Akivaizdu
viena: per pastaruosius dvidešimt metų Lietuvoje neįvyko moralės
evoliucija. Būtent moralės galia žmonės tampa tampa laisvi savyje
ir įsisavina iš bendrabūvio kylančią vertę, taigi, tampa laisvi
savoje valstybėje. Deja, nebuvo ir iki šiol nėra dorybę ir kartu
vienybę skelbiančių lyderių.
O
žiauriausia tiesa yra ta, kad krikščioniška siela Lietuvoje
neatsibudo. Katalikų bažnyčia, atrodo, vis dar per silpna, kad
drąsiai ir energingai Lietuvos žmonių tarpe keltų Kristaus
vilties vėliavą ir plačiai atidarytų Jo neišsemiamos meilės ir
išminties aruodus. Dabar - proga! Štai šiuo sunkmečiu visiems
Lietuvos vyskupams ir visiems, kurie išpažįsta Kristų, privalu
tapti Jo vilties ir žmonių sielų prisikėlimo šaukliais.
...
ir pagaliau turėkime savigarbos ir nebūkime pigi brangaus klouno
auditorija ...
Ir
visi, religingi ir ne, telkimės apie sąžinę ir dorybę. Dorybė
yra išugdyta sielos galia, kuri kildina asmens orumą ir dvasia
turtingo bendrabūvio džiaugsmą. Atpažinkime savąjį žmogišką
ir krikščionišką kilnumą! Tuomet mylėsime save pačius, Dievą
ir vienas kitą. Dorybės kelias yra stiprybės kelias ne tik
Lietuvai, bet ir savęs ieškančiai Europai.