Ministrų patarėjai — politinio daržo kaliausės

Tai — nauji ministrų patarėjai, skandalų šleifais ir istorijomis galintys pradžiuginti ne vieną gyvenimo būdo laidą. Tačiau kol kas jie miglotai kalba, kaip vaikys ministrų priešus iš politinio daržo.

Buvęs skandalingasis žvalgybininkas Zigmas Slušnys socialinės apsaugos ir darbo ministrui Rimantui Jonui Dagiui patarinėja, matyt, ne sekimo klausimais.

Vaikams iš pirmosios santuokos skolingas komikės Astos Baukutės vyras Kęstutis Rupulevičius aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui galės patarti, kaip bėgti nuo skolų. Su šiuo ministru savaitgalį medžiojęs muitininkas Romualdas Petrauskas, dar neataušus šautuvams, irgi tapo patarėju. Ko gero, ne tik todėl, kad jis yra G.Kazlausko kaimynas.

„Didžioji dalis politikų įsivaizduoja, kad išrinkti į valdžią turi teisę valstybę paversti savo kooperatyvu“, — dar tik burdamas savo Tautos prisikėlimo partiją „Ekstrai“ praėjusiais metais dėstė tuometis pramogų verslo ryklys Arūnas Valinskas. Jis tvirtino, kad jo partijai paėmus valstybės vairą taip jokiu būdu neatsitiks.

Kalendorius tuoj užvers šimtąjį naujojo Seimo ir naujosios Vyriausybės gyvavimo lapą, o politiniai įvykiai bei intrigos jau seniai atskleidė tikrąsias daugumos politikų užmačias — norą valstybę paversti ne savo kooperatyvu, o nuosava žemės valda, kurioje tvarkomasi kaip kam patinka ir kas kaip nori, turint sugebėjimų ar ne.

Dėl kitokio dešros skonio iš socialdemokratų perbėgęs pas konservatorius, naujasis socialinės apsaugos ir darbo ministras R.J.Dagys paskui save iš Seimo atsivedė ir buvusį padėjėją Z.Slušnį. Jis įsiliejo į ministro komandą, o R.J.Dagiui patarinėja, kaip teisingiau rikiuoti ministerijos darbus. Kokiais konkrečiais klausimais gebės patarti naujasis pavaldinys, ministras „Ekstrai“ atsakyti nepanoro. Jo teigimu, šiandien jam svarbiau Vyriausybės veiksmais nepatenkintai visuomenei aiškinti situaciją ir raminti, kad nekiltų neramumų.

Pakalbintas Z.Slušnys, užuot atskleidęs paslaptį, ar jo išsilavinimas bei žinios leis patarinėti ministrui ir kokiais klausimais, „Ekstrai“ primygtinai siūlė to teirautis kitų pareigūnų. Atrodo, naujai iškeptas politinio pasitikėjimo valdininkas dar nebuvo įsijautęs į savą vaidmenį.

Tačiau manytina, kad esama rimtų priežasčių, kodėl ministrui R.J.Dagiui galbūt nemalonu, o pačiam Z.Slušniui neparanku prisiminti senų skandalingų istorijų. Mat Z.Slušnys — vienas pagrindinių herojų per neteisėtą politikų, „Lietuvos ryto“ žurnalistų sekimo skandalą. Po šio skandalo, be pagrindo įtarus G.Vagnorių kyšio paėmimu, posto neteko vidaus reikalų ministras Vidmantas Žiemelis.

1997 metų pabaigoje už tarnybinio ginklo saugojimo, nešiojimo bei panaudojimo taisyklių pažeidimą ir pareigūno vardo diskreditavimą iš Generalinės prokuratūros buvo atleistas prokuroras. Buvusio kolegos kabinete atlikus reviziją aptikta gausybė dokumentų ir informacijos, kuri niekaip nesisiejo su prokuroro nagrinėtomis baudžiamosiomis bylomis.

Ėmus atidžiau studijuoti rastą informaciją sužinota, kad šalyje veikia niekam dar nežinomas Vadovybės apsaugos departamento (VAD) operatyvinės tarnybos trečiasis skyrius, kuriam vadovauja Z.Slušnys.

Prokuroro stalčiuose ir seife buvo aptikti jo rašyti tarnybiniai pranešimai. Juose buvo raportuojama apie nuveiktus darbus: apie kandidato į prezidentus A.Paulausko judėjimo po Lietuvą maršrutus, įvairius susitikimus, duomenis apie rinkimų štabo narius, aktyvistus, bendroves ir asmenis, rėmusius A.Paulausko rinkimų kampanija.

Vėliau Generalinė prokuratūra nustatė, kad buvęs prokuroras veikė ranka rankon su Z.Slušniu: ne tik planavo sekimą, bet ir kartu važinėdavo į įvairias komandiruotes, niekaip nesusijusias su prokuroro tiriamomis baudžiamosiomis bylomis. Dar vėliau paaiškėjo, kad išvien su VAD slaptuoju skyriumi veikė kai kurie Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai. Buvo sekamas ne tik A.Paulauskas, bet ir būsimasis prezidentas Valdas Adamkus.

Aiškinantis VAD slaptojo trečiojo skyriaus atsiradimo istoriją paaiškėjo, kad jis įkurtas 1997 metų gegužę Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio nurodymu ir buvo pavaldus tik jam bei vidaus reikalų ministrui V.Žiemeliui. Tuometis VAD direktorius A.Pečkys neturėjo teisės slaptajam Z.Slušnio skyriui daryti bet kokios įtakos arba jam vadovauti.

Šiam sekimo skandalui iškilus į viešumą paaiškėjo, kad buvo sekami ir „Lietuvos ryto“ žurnalistai — mėginta išsiaiškinti, su kokiais valdininkais ir politikais jie bendrauja ir gauna informaciją.

Nuogąstavimų, kad jaučiasi sekami, klausomasi jų darbo bei namų telefono pokalbių, viešai pareiškė ir dabartinė Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė, tuometis susisiekimo ministras Algis Žvaliauskas, tuometis valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Kęstutis Skrebys.

Kad buvo sekamas, prisipažino ir kadenciją baigęs prezidentas Algirdas Brazauskas: „Kai kurie kabinete pasakyti mano žodžiai ar netgi visi sakiniai buvo cituojami pokalbiuose su kitais pareigūnais“.

VAD slaptojo skyriaus istoriją tyrę pareigūnai anksčiau yra teigę, jog jo šleifą aptikę ir skandalingai pagarsėjusioje pasikėsinimo į Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką istorijoje, nors joje pagrindiniu smuiku grojo tuometis Policijos departamento pareigūnas Valerijus Pogorelskis.

1997 metų rugsėjį Vilniuje vyko Rytų ir Vidurio Europos vadovų konferencija, į kurią susirinko vienuolikos valstybių prezidentai. Konferencijos išvakarėse vidaus reikalų ministras V.Žiemelis viešai pareiškė, kad jo tarnybai pavyko sulaikyti grupę savanorių, rengusių pasikėsinimą į A.Lukašenką. Nepateikus jokių įkalčių, maždaug penki savanoriai buvo sulaikyti anksti rytą, dauguma dar miegantys. Baudžiamąją bylą pradėjusi Generalinė prokuratūra ilgai prašė ministro pateikti įrodymų. O kai baigėsi įtariamųjų sulaikymo terminas ir įrodymai buvo pateikti, prokurorai degė iš gėdos: per savanorių mokymus slapta filmuotoje medžiagoje policijos agentas provokavo aplink laužą taurelę leidžiančius savanorius „padaryti didelį bum“ A.Lukašenkos atvykimo proga. Saugantis žurnalistų, prokurorams teko slapčia sulaikytuosius išvežti iš Generalinės prokuratūros, pirma nuoširdžiai atsiprašius.

„Ar galite įsivaizduoti, kaip tada jaučiausi prieš vienuolikos valstybių vadovus? Buvau įstumtas į idiotišką situaciją. Spėlionės apie galimą pasikėsinimą į A.Lukašenką tebuvo fantazijos vaisius“, — po Europą sudrebinusio skandalo piktinosi tuomet kadenciją baigiantis prezidentas A.Brazauskas.

VAD slaptojo skyriaus veikla baigėsi, kai 1998 metų pavasarį iš vidaus reikalų ministro pareigų buvo priverstas pasitraukti V.Žiemelis, tuomečiam premjerui Gediminui Vagnoriui pareiškęs, kad jo slaptosios tarnybos surinko informaciją, neva Vyriausybės vadovas iš privačios bendrovės galėjo paimti milijoninį kyšį.

1997 metais Vidaus reikalų ministerijos medicinos skyriaus centrinė medicinos ekspertizės komisija, nuodugniai tyrusi Z.Slušnio sveikatą, ministrą V.Žiemelį perspėjo, kad jis anksčiau sirgo sunkia liga: „Lieka rizikos veiksnys — ligos simptomai gali bet kada pasikartoti. Tačiau ministras medikų nepaklausė ir pasirašė įsakymą Z.Slušnį priimti į tarnybą. Jam buvo suteiktas majoro laipsnis.

Pats Z.Slušnys anksčiau yra sakęs, kad ligos diagnozę jam sufabrikavo KGB 1985 metais ir dėl šios ligos jis buvo atleistas iš vidaus reikalų sistemos.

VAD slaptasis skyrius buvo išformuotas 1998-ųjų pavasarį, kai naujuoju vidaus reikalų ministru tapo Stasys Šedbaras.

„Ar sveikata, apie kurią anksčiau viešai kalbėta, leidžia jums būti ministro patarėju?“ — „Ekstra“ mėgino iškvosti naujai iškeptą politiką. Atsakyta: „Geros dienos“.

Savąjį Džeimsą Bondą įgijo ir Aplinkos ministerija. Tautos prisikėlimo partijos patikėtinis ministras G.Kazlauskas politiniu patarėju pasirinko nesėkmę Seimo rinkimuose patyrusį „prisikėlėlį“ K.Rupulevičių. Jo žmonai aktorei Astai Baukutei labiau pasisekė: pagal Tautos prisikėlimo partijos bendrą sąrašą ji pateko į Seimą ir jau suspėjo pasižymėti kaip Seimo salėje kūdikį žindanti motina.

K.Rupulevičius — mažiausiai trijų dalykų specialistas. Jis nurodo 1987 metais Tautų draugystės ordino valstybinės konservatorijos Klaipėdos filiale įgijęs teatro režisieriaus specialybę, o baigęs studijas dirbo Palangos miesto kultūros skyriuje.

Vėliau K.Rupulevičius studijavo Lietuvos teisės universitete, kur gavo teisės ir valdymo magistro laip-snį, paskui dirbo Klaipėdos miesto savivaldybės karo prievolininkų atrankos komisijoje, advokatų kontoroje.

Naujojo politiko biografijoje yra ir sunkiai suvokiamų faktų. Save labiau teisininkų negu teatro režisieriumi vadinantis K.Rupulevičius praėjusiais metais dalyvavo konkurse užimti Lietuvos radijo ir televizijos direktoriaus postą. Tačiau vertinimo komisijai atplėšus kandidatų vokus paaiškėjo, kad šis teisininkas pamiršo pagrindinį, bet paprastą dalyką — parašyti prašymą.

K.Rupulevičiaus biografijoje yra ir studijos Didžiojoje Britanijoje. 2006 metais jis studijavo „College for International CO-operation and Development“. Garsiai skambanti mokymo įstaiga tėra labdaros savanorius rengianti mokykla. Kursus joje išklausę savanoriai paprastai siunčiami į atsilikusias Afrikos valstybes padėti ten skurstantiems žmonėms. Tačiau bene iškiliausias faktas K.Rupulevičiaus biografijoje — jis, kaip ir Z.Slušnys, turėjo kapitono laipsnį. Tik ne vidaus tarnybos, o Lietuvos kariuomenės. 1997 metais, kai vyko garsioji nesankcionuota šalies politikų ir kandidatų į prezidentus sekimo operacija, K.Rupulevičius pradėjo dirbti Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento Klaipėdos skyriuje — kontržvalgyboje.

Kokiais reikalais — teatro režisūros, teisės ar žvalgybos, o gal labdaros K.Rupulevičius patars aplinkos ministrui?

„Klausimų apimtis ganėtinai plati. Tai ir nelegalios statybos, nacionaliniai parkai, saugomos teritorijos, statyba ir būstas, teritorijų planavimas, kraštovaizdis, urbanistika...“ — lyg žirnius bėrė K.Rupulevičius.

Paklaustas, kaip, pavyzdžiui, teisės mokslai gali padėti pažinti šias sritis, „Ekstros“ pašnekovas nesutriko: „Patarėjas peržiūri dokumentus, jų teisinę dalį ir gali ministrui patarti. Tai — tik analitinis darbas. Patarti, ar tikslinga keisti kokius nors įstatymus, ar jie yra taikomi pasaulinėje praktikoje, kiek jie pasitvirtino. Patarėjo darbe yra įvairių niuansų“.

Koks bus pirmasis naujojo patarėjo darbas ir ką jis patars ministrui?

Majoras darėsi paslaptingas: „Negaliu sakyti. Nutarta šio darbo kol kas neviešinti.“

Neseniai vaiko su aktore A.Baukute susilaukusį K.Rupulevičių turėtų kankinti sąžinė — neseniai jo pirmoji žmona viešai pareiškė, kad jis nesirūpino ne tik savo pirmųjų dviejų sūnų auginimu, bet ir nemokėjo alimentų. Kandidatuodamas į Seimą jis teigė per metus uždirbęs mažiau kaip tūkstantį litų. Ar tai reiškia, kad buvo žmonos aktorės išlaikytinis?

„Tai nekorektiškas klausimas, manau, tai nesusiję su mūsų pokalbiu“, — nukirto vienas svarbesnių Aplinkos ministerijos pareigūnų. Gal dabar, gaudamas didesnę kaip trijų tūkstančių litų per mėnesį algą, jis susiprotės grąžinti skolą buvusiai šeimai?

— Iš kur tokia informacija ir kas per skolos? Kas gali garantuoti, kad informacija nesumontuota iš daugelio dalykų, kad kalbėjo būtent mano žmonai? — K.Rupulevičius nesidavė išmušamas iš vėžių.

Sovietiniais ir nepriklausomos Lietuvos laikais nomenklatūros medžioklėse buvo aptariamos ne tik verslo problemos, bet ir skirstomi postai, atleidžiami pareigūnai. Dzūkai dar ir dabar aptarinėja šių metų pirmąjį savaitgalį vykusią medžioklę, kurioje po Lazdijų rajono Paliepio mišką kartu su varovais vaikščiojo vienas iš trijų svarbiausių valstybės asmenų Seimo pirmininkas A.Valinskas ir ką tik iškeptas aplinkos ministras G.Kazlauskas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Vincas Babilius.

Vėliau VAD pareigūnų lydimas kortežas pasuko Šlavanto ežero link. Galima spėti, kad prieš naująją valdžia bandė pasipuikuoti vienas medžiotojų, Vilniaus teritorinės muitinės muitininkas R.Petrauskas: jo žmona iš vietos medžiotojų ginčytinu būdu šio ežero pakrantėje, Veisiejų regioninio parko kraštovaizdžio draustinyje, įsigijusi pusę medžiotojų namelio. Bet bėda — draustinyje ne tik naujos statybos negalimos — reglamentuojamos ir rekonstrukcijos.

Paslaptingosios medžioklės rezultatai paaiškėjo iškart po savaitgalio — R.Petrauskas su garsiais varovais savo noru paliko valdišką tarnybą muitinėje ir tapo ministro G.Kazlausko patarėju.

R.Petrauskas „Ekstrai“ teigė, kad ši medžioklė tikrai nebuvo pretekstas jam tapti patarėju: „Aš esu Tautos prisikėlimo partijos tarybos narys“.

R.Petrauskas su savo žmona Rasa kandidatavo į Seimą, tačiau abu nesėkmingai.

Vyriausybė lyg ir nežada jungti Aplinkos ministerijos su Muitinės departamentu. Tad ką aplinkos ministrui statybininkui galėtų patarinėti apie septyniolika metų muitinėje išdirbęs žmogus?

„Patarinėsiu miškų ir aplinkosaugos klausimais“, — drąsiai rėžė R.Petrauskas.

Ar jis tokiems patarimams yra kompetentingas, turi atitinkamą išsilavinimą ir žinių, ar yra anksčiau dirbęs gamtosaugos arba su miškais sietiną darbą?

„Praktikos turiu, visą gyvenimą domėjausi tuo. Tai — mano hobis“, — R.Petrauskas nesiskundė patirties stoka. Jo nuomone, išsilavinimo jam pakanka — Vilniaus universitete įgijęs ekonomisto, Mykolo Romerio universitete — teisininko diplomus.

R.Petrauskas nepanoro atsakyti, kokios priežastys paskatino naująjį aplinkos ministrą pasikviesti jį patarėju, tačiau neslėpė, kad juodu pažįstami jau senokai. Gal net kaimynai? R.Petrauskas iš pradžių mėgino filosofuoti, esą kaimynai — visos žemės gyventojai, bet kai „Ekstra“ paminėjo Vilniaus pakraštyje, Pilaitės rajone, esančią gatvę, kurioje stūkso buvusio muitininko individualus namas, vėlgi žodžio kišenėje neieškojo: „Gatvė ilga. Dabar žmonės gyvena taip, kad ir per dešimt metų kaimyno nepažįsta“.

Galiausiai R.Petrauskas pakėlė rankas: „Poną Kazlauską pažinojau jau anksčiau, iki mums tampant kaimynais“.