Taip, taip: provokacija, chuliganizmas! Kaltieji bus surasti ir už tai atsakys!
Neabejokime, kad tikrai atsakys. Tik kas atsakys už policijos guminėmis kulkomis suknežintas protestuotojų kojas ir sukruvintus veidus?!
Žinoma, kad ne A.Kubilius ar A.Valinskas. Jie, ko gero, nėra net girdėję apie politinę atsakomybę už tai, kad teisėsaugos pareigūnai panaudojo prieš beginklius žmones neadekvačias priemones.
Policijos vadovas nedelsdamas puolė teisintis, kad kai kurie chuliganai nebuvo beginkliai: jie turėjo peilių, metalinių strypų, „Molotovo kokteilių“.
Tačiau kas, išskyrus pačius pareigūnus, regėjo bent kokį „Molotovo kokteilį“? Klausimas, ar tai nėra primityvus bandymas apjuodinti profsąjungas, kad šios daugiau bijotų netgi vamptelėti prieš valdžią?
Kas jau kas, o „Lietuvos ryto“ žurnalistai puikiai žino, ką gali politikai, savo tikslams pasibalnoję teisėsaugą. Mus degino, sprogdino, pjudė specialiosiomis tarnybomis, kad galėtų skleisti gandus, jog tai padarėme patys.
Tačiau tada buvo 1996, 1998 metai, kai demokratija Lietuvoje dar stovėjo ant vienos kojos. Šiandien tie patys triukai jau nebeišdegs!
Užuot demonstravus olimpinę ramybę (jokie protestai mūsų neišgąsdins, mes toliau darysime, ką norėsime), ciniškai valdžiai vertėtų pasidomėti, ką kalbėjo protestuotojai ir kas buvo parašyta jų plakatuose.
„Tokių mokesčių nepakeltų net Chuckas Norrisas“, „Valdžia ir bankai – mafija“, – taip savo apmaudą reiškė vilniečiai.
Šiauliuose prie savivaldybės minia skandavo „vagys, vagys!“. Bet smulkieji verslininkai atėjo ne keiktis. Jie protestavo tyliai, suskaičiavę, kad mokesčiai jiems padidės net triskart. Tai reiškia: amen verslui. Į panašią ar dar blogesnę padėtį įstumta kultūra, menas, sportas, knygų ir laikraščių leidyba.
„Gal tie aliošos Seime nesupranta, kad tautą pavers elgetomis ir kvailiais?! Kam? Kad atėjūnai čia viską pigiai supirktų? Ar kad kvailius valdyti būtų lengviau?“ – išrėžė turgaus prekiautoja mitinge Alytuje.
Atrodo, kad mūsų tauta geriau nei technokratų biurokratų valdžia suvokia, į ką nuves dabartinė šalies politika. Sunkmetis – viso pasaulio ekonomikoje. Tačiau kitų šalių valdžios ragina verslą neatleisti žmonių, stengiasi jam padėti, įvairiais būdais bando apsaugoti nacionalinę pramonę, kad netektų jos parduoti pusvelčiui. Bankams keliamos sąlygos nežlugdyti žmonių, verslo.
O kas vyksta Lietuvoje? Turime vieną stambų nacionalinį investuotoją, kuris galėtų tapti regiono lyderiu energetikos srityje, bet ir tą patį knieti sužlugdyti.
Kažkada lengva ranka išpardavėme bankus. Valstybė ir nacionalinis verslas taip ir nesukūrė jokio kito, galinčio konkuruoti su Lietuvoje karaliaujančiais užsienio bankais, lankstančiais mus kaip ploną popierėlį.
Kad bent turėtume kietą centrinį banką, vadovaujamą žmogaus, kurio balsas eitų į dangų. Tačiau turime tik brangiai kainuojantį pelų maišą, kuris nesugebėjo pakovoti dėl euro įvedimo ir dabar dar nesupranta, ką galėtų gero nuveikti Lietuvos žmonių, ūkio labui ir ko jau nepadarė prarasdamas dalį privalomųjų komercinių bankų rezervų.
Kažkada tautos akys krypdavo į valstybės vadovą V.Adamkų kaip į paskutinę instanciją, saugančią pamatines valstybės vertybes.
Kas dabar atsitiko prezidento balsui? Kodėl jis nedrąsiai vetavo tik du iš daugybės plėšikiškų mokesčių įstatymų?
Iš visų pusių apkibęs patarėjais bankininkais, aklais laisvosios rinkos gerbėjais ir laisvos spaudos nekentėjais, valstybės vadovas beviltiškai užkimo.
Tad ar verta stebėtis, kad iš didelės nevilties skrieja sniego gniūžtės, kiaušiniai, akmenys į tautos atstovybės langus?!