Angliškame lietuvio romane apie Lietuvą – seksas, narkotikai ir Dievas

Sausio pradžioje Čikagoje pasirodė Karolio Gintaro Žukausko knyga „Finding the Moon in Sugar“ („Surandant Mėnulį cukruje“). Joje į Vilniaus bohemą žvelgiama neišsilavinusio Čikagos priemiesčių amerikiečio akimis. Pastarasis Vilniuje atsiduria norėdamas surasti staiga pradingusią ekstravagantišką meilužę Audrą.

Lietuvių imigrantų sūnus – geras vaikas iš katalikiškos mokyklos – tapo sekso scenomis, rusiškais keiksmais ir svaiginimosi orgijomis „pasūdyto“ romano anglų kalba autoriumi.  Kaip lrytas.lt sakė K.G.Žukauskas, knygą jis išleido pakankamai pasisėmęs gyvenimiškos patirties. Visą pasaulį išmaišiusiam rašytojui, kad pragyventų, teko dirbti greito maisto restorane ir administratoriumi viešbutyje; jis dėstė anglų kalbą Lince (Austrija), pilstė alų Vilniuje ir vaidino Lietuvoje filmuotame amerikiečių filme apie Robiną Hudą.

K.G.Žukauskas prestižiniame Kolumbijos universitete Niujorke yra įgijęs humanitarinių mokslų magistro laipsnį.

- Tai antras mano vardas, padalintas į dvi dalis. Visiškai savo vardo nenorėjau keisti. O pavardės Žukauskas niekas Amerikoje neįsimintų. Angliško pseudonimo susigalvoti nenorėjau.

- Kalbėti lietuviškai išmokau namuose. Lituanistinėje mokykloje aš visiškai nieko neišmokau. Nebent tai, kaip slėpti degtinę arbatos puodelyje.

- Nežinau. Iš pradžių norėjau pagrindinį veikėją amerikietį Andy Nowaką „išsiųsti“ į Austriją. Bet paskui galvoje susikūrė lietuvės Audros personažas. Audra – mano visų senų draugių ir moterų, kurias pažinojau praeityje, kulminacija. Ji – buvusio sovietinės Lietuvos ministro anūkė. 

Ši moteris atstovauja mūsų dabartinei visuomenės krizei. Ji yra nesuprasta ir negerbiama. Audra bandė mokyti vaikus anglų kalbos, bet mes jos neįvertinome. Ji dirbo padavėja ir nešiojo kavą, bet mes to irgi neįvertinome. Mes įvertinome moterį, kuri atsistoja scenoje ir nusirengia.

Mes vertiname žmogaus kūną, pažeminimo fantaziją. Kai buvę jos kolegos iš universiteto ją atpažįsta šokančią striptizo bare, jie nekaltina tų, kurie susirinko pasižiūrėti. Jie kaltina Audrą. Tai yra viso Vakarų pasaulio ironija, kad mes negerbiame moterų.

Audros personažo aš pats iki šiol nesuprantu. Ji atsidūrė mano galvoje ir su manimi kalbėjo: „Tu turi apie mane parašyti romaną“. Aš vienu metu ją buvau rimtai įsimylėjęs. Taip romane atsirado lietuviška tematika. 

- Žmonės ŠMC kavinėje save atpažintų. Romane vaizduojami du nuolatiniai kavinės lankytojai – Raimis ir Varna. Aš iš tiesų pažįstu du vyrus Vilniuje, kurie man padarė didelį įspūdį. Jie realybėje nėra tokie „balvonai“, kaip aš juos pavaizdavau.

Personažai gerokai perdėti. Bet prototipai egzistuoja. Kai gyvenau Lietuvoje, man patiko ŠMC kavinė, nes ten sueina visokie žmonės, su kuriais galima įdomiai pasikalbėti. Man taip pat patiko „Suokalbis“ ir tas faktas, kad ten geria ir profesoriai, ir menininkai. Juos galima visada rasti, jie šoka, geria, keikiasi ir jiems ten labai smagu. 

- Tai man Vilniuje ir patiko. Nors man buvo vos 18 metų, galėjau bet kada laisvai nusipirkti degtinės butelį. Amerikoje alkoholį leidžiama įsigyti tik nuo 21-erių. Taip pat ir su „žole“. Amerikoje irgi gali jos visur nusipirkti, bet iš restorano direktoriaus rankų narkotikus pirkti teko tik Lietuvoje. Tarp kitko, buvo gera „žolė“. Iš Amsterdamo. 

- Mama ir mamos draugė pasakė, kad jie jau labai seniai skaitė pornografiją. Šita mano pornografija jiems pasirodė įdomesnė, negu senoviška. Mano seneliai – jiems būtų džiugu, kad aš kažką pasiekiau. Bet jie turbūt nesuprastų, kodėl rašau apie tokio sluoksnio žmones, kaip Andy Nowakas. „Juk tu būdavai toks geras vaikas. Kodėl negali parašyti apie profesorius“, - paklaustų. 

- Todėl, kad jie nuobodūs. Esu parašęs vieną romaną, kuris kol kas neišleistas, apie profesorių iš Kalifonijos. Tačiau galiausiai jis išprotėja. Taigi, galiu rašyti nebent apie išprotėjusį profesorių.

Andy realybė – daugumos žmonių realybė. Neseniai grįžau iš Niujorko, kur susitikau draugus, su kuriais studijavau Kolumbijos universitete. Kai studijavau Niujorke – visi aplink buvo protingi, visi apsišvietę, baigę universitetus, tėvai – daktarai, inžinieriai, apkeliavę visą pasaulį, kalba trimis kalbomis. Pabuvęs tarp tokių žmonių, imi galvoti, kad tai – normalu. Bet tai – visiškai nenormalu. Tai mes esame bepročiai, mes esame visuomenės nesąmonė, mes – mikroskopinė mažuma.

Dauguma Čikagoje ir priemiesčiuose gimnazijas lankančių moksleivių neperskaitys laikraščio. Aš savo studentams koledže dėstau ne kažkokią grožinę literatūrą, o bandau juos paruošti tam, kad jie galėtų susikaupti, perskaityti straipsnį, suprasti, kas ten parašyta, kodėl reikia taško ar kablelio. Mes tokiame lygyje dėstome. Ir nebus visoje Amerikoje koledžo profesoriaus, kuris pasakytų, kad aš meluoju ar perdedu.

- Ne, taip nepasakyčiau. Mane erzina, kai žmonės nenori mokytis ir tokių yra visur. Pavyzdžiui, man „Savame kampe“ Vilniuje besikeikiantis girtas žmogus yra pasakęs, kad aš be kultūros, nes aš amerikietis. Bet juk jis pats keikiasi, geria ir dar sakydamas, kad aš be kultūros, save krapšto. 

Visame Vakarų pasaulyje mes viską turime – ir kompiuterius, ir informacijos, bet žmonės yra neapsišvietę. Didelio skirtumo šiuo atžvilgiu tarp Lietuvos ir Amerikos nematau.

Galime kaltinti žmogų, kad jūs neišsilavinę, jūs – buki, jūs – kvaili. Bet vis dėlto visuomenė turi savęs paklausti, kaip mes leidžiame atsirasti tokioms sąlygoms, kad žmonės negali išsikapstyti. Toks yra į Lietuvą paskui Audrą atvykęs Andy Nowakas. Jis neturėjo sąlygų išsilavinti, pabaigti universiteto. Jis visiškai neišmano geografijos. Jam Lietuva tas pats, kas Naujoji Meksika. Ir vienos, ir kitos jis nepažįsta.

- Mano seneliai mane mokė, kad amerikiečiu būti yra „sarmata“. Aš maniau, kad atkeliavus į Lietuvą reikia elgtis taip, kad žmonės tave priimtų ir niekada nepagalvotų, kad tu – amerikietis. Man niekada į galvą nešovė apgaudinėti žmonių ir vaidinti, kad nemoku lietuviškai. Nenorėjau tokios „sarmatos“. 

Užtat Amerikoje teko vaizduoti, kad labai prastai kalbu angliškai.

- Taip ir man tai puikiai pavykdavo. Vienu metu dirbau viešbutyje. Klientams pasakodavau tokią istoriją, kad esu našlaitis iš Lietuvos, kad darbas viešbutyje man yra pats pirmas. Apsimesdavau, kad prastai kalbu angliškai. Graudžią istoriją papasakodavau juos veždamas į oro uostą. Kartais gaudavau iš jų 10 dolerių, kai jie išgirsdavo, kad aš toks tragiškas žmogus. Būdavo juokinga…

- Jei koks politikas ar diplomatas man parašys laišką, aš jį įsirėminsiu ir pasikabinsiu ant sienos.

- Taip. Teko ir klapčiuku pabūti. Mokykloje mums dėstė vienuolės. Jos buvo labai griežtos. Pagrindinis tikslas – išmokyti, kaip teisingai elgtis. Jeigu kalbėdavai ne laiku, reikėdavo atsiklaupti į kampą, žiūrėti į šiukšlių dėžę ir dviem ištiestomis rankomis laikyti du Šventuosius Raštus. Kita bausmė – plauti grindis. Dar kita – atsiklaupti prie Kristaus statulos ir mąstyti apie jo kančią – va, taip tau, snargly.

Kas nustatydavo teisingo elgesio taisykles? Pačios vienuolės! Bet mes juk negalėjome taip elgtis, nes mes – ne vienuoliai.

Katalikiškoje mokykloje išmokau savęs nekęsti. Kiekviena tavo mintis, kiekvienas tavo įspūdis, kiekviena idėja yra labai baisūs. Geriau visas savo idėjas mesk ir suprask, kad esi visiškas nulis, labai purvinas žmogus. O dar jeigu tu save čiupinėji, tai yra baisiausias dalykas.

Ketvirtoje klasėje su mumis nuolat kalbėdavo apie savęs čiupinėjimus! Kuo daugiau apie tai kalba, tuo labiau apie tai galvoji. Aš ketvirtoje klasėje nebūčiau apie tai pagalvojęs, jei ne vienuolė, kuriai buvo gal 84 metai ir ji nebūtų pasakiusi, kad tai labai baisus dalykas.

Apskritai visas lietuviškos bendruomenės gyvenimas Cicero miestelyje sukosi apie Bažnyčią. Man labai ilgai reikėjo iš tos katalikiškos duobės išsikasti. Išsilaisvinimas prasidėjo universitete.

Apie katalikus nenoriu nieko blogo pasakyti, nes jie labai daug gero daro pasaulyje. Yra ir baisesnių organizacijų. Bet kai buvau jaunesnis, man buvo sunku priimti katalikišką mąstyseną. Mano natūra yra rašytojo. Man viskas įdomu: ir seksas, ir narkotikai, ir Dievas.

- Nowakas pirmą kartą nueina į mišias Lietuvoje pasižiūrėti, kas ten vyksta, ir jis nieko nesuvokia. Puoduką kažkas pakėlė – reikia suprasti, kad čia šventas momentas, kad čia pasikeitė vynas į kraują. Aš taip buvau auklėtas ir aišku, aš maniau, kad čia šventas momentas, kad čia prie manęs pasirodo Kristus, ir kad reikia bliauti, ir save kankinti, ir mėsos nevalgyti, ir savęs nečiupinėti, ir negerti. Bet visi kunigai juk girti.

Jiems konjakas labai patikdavo. Tiems kunigams, kurie dirbo mūsų parapijoje, kas dieną būdavo naujas konjako butelis ant stalo. O kas jį gerdavo – sekretorė?

Aš gyvenime ieškau tiesos. Man įdomu, kodėl mes taip vieni su kitais elgiamės, kodėl pastatome vieni kitus į tokias vietas. Labai lengva yra nueiti į bažnyčią ir pasakyti, kad dėl to aš esu geras. Čia paprasčiausias dalykas.

- Gyvenimas Niujorke – labai sunkus. Žmona dar nebuvo baigusi universiteto. Gyvenome Staten Islande. Dvi valandos plaukti keltu ir dviem traukiniais važiuoti į darbą. Visą tą laiką valgiau konservuotas žuvis ir kopūstus. Vieną dieną savęs paklausiau: „Kodėl aš čia gyvenu“? Jau turėjau magistro laipsnį, kurio iš manęs niekas negali atimti. Sugrįžome į Čikagą. 

Dabar nuotykių į Niujorką ieškoti nebevažiuočiau. Tą jau esu daręs. Nebent kas pasiūlytų ten darbą. Nors šiaip esu patenkintas profesoriaus vieta koledže gimtajame Cicero mieste.

- Taip, Nowako kalbos prototipas yra tie rašinėliai, kuriuos man įteikia studentai. Čia aš – vagis, aš pavogiau tą balsą. Man sunku suprasti, kodėl reikėtų vengti rašyti tokia kalba, kokia žmonės kalba. Juk paprasčiausiai laukdamas troleibuso stotelėje Vilniuje negali neišgirsti tų žodžių. XIX amžius pasibaigė.