Duodamas interviu lrytas.lt R.Milašiūnas pareiškė, kad geriausias valdančiųjų sprendimas būtų kuo greičiau pakeisti lyderį.
– Ką manote apie penktadienio riaušes?
– Liūdni įvykiai. Liūdna žvelgti ir į valdžios, ir į žmonių elgesį.
Lietuviai eilinį kartą „sublizgėjo“ kaip tokie, kurie mėgdžioja kitus ir jėgą demonstruoja tik minioje. Jei riaušininkai būtų po vieną atsistoję prieš politikus ar policininkus, jie nebūtų nieko išdrįsę padaryti. Po vieną lietuviai yra bejėgiai.
Mūsų valdžia eilinį kartą parodė savo pasipūtimą ir nenorą kalbėtis. Tai, kad A.Kubilius nematė reikalo kalbėtis su protestuotojais, rodo jo paniekinantį požiūrį į žmones. Taip jis pats provokuoja.
Manyčiau, kad A.Kubilius yra užprogramuotas pralaimėtojas. Po rinkimų sakiau, jog netikiu, kad jis pradės valdyti, nes yra užkietėjęs „opozicionierius“. Matyt, jis neturėjo kito pasirinkimo. Tačiau dabar premjeras daro viską, kad būtų iš šio posto išmestas.
Kaip psichologas galiu pasakyti, kad A.Kubilius gyvena pagal pralaimėtojo gyvenimo scenarijų. Kol konservatoriai turės tokį lyderį, jie visą laiką bus pralaimėtojai.
– Gal galėtumėte patikslinti, koks A.Kubiliaus elgesys veda į pralaimėjimą?
– Jis visą laiką visus kritikuodavo, tačiau niekada nesiūlė savo idėjų. Dabar, gavęs valdžią, jis tarsi bando siūlyti idėjas, tačiau jos visos paremtos užlipimu ant galvos kitiems žmonėms. Didinti mokesčius jam atrodo vienintelis planas.
Blogiausia, kad jis savo kalbomis visą tautą užprogramuoja pralaimėti. Lyderis turėtų visus padrąsinti: taip, yra sunku, bet mes įveiksime, nesijaudinkite, viskas bus gerai. Taip elgtųsi laimėtojas. Nė vieno tokio A.Kubiliaus pasisakymo nebuvo. Jis nuolat šnekėjo, kad šiandien yra blogai, o rytoj bus dar blogiau.
Tai visus tempia žemyn. Jei šeimos tėvas ar grupės lyderis nesukuria saugumo, visuomet atsiranda agresija. Tai rodo norą kažką daryti, kad atsirastų kitas stipresnis lyderis, kuris įkvėptų pasitikėjimą. Riaušes iš dalies išprovokavo premjero elgesys.
– Kaip dabar būtų protingiausia elgtis valdžiai? Ar jie dar galėtų nuraminti įsiaudrinusią tautą?
– Jie jau priėjo liepto galą. Dabar ramindami jie į kaktą gautų ne vieną kiaušinį.
Kaip psichoanalitikas galiu pasakyti, kad vienintelis būdas ką nors pakeisti yra atviras kalbėjimasis. Kai krizė ištinka porą, grupę ar visuomenę, tai, kaip viskas bus išspręsta, priklauso nuo trijų dalykų.
Pirmas klausimas – kokio sunkumo yra ta krizė? Antras – kaip elgiasi lyderis ar tarpininkas, ar viduje jis pasiruošęs būti laimėtojas? Trečias klausimas yra pats svarbiausias – kokia yra atviro bendravimo galimybė?
Tačiau neįsivaizduoju, kaip dabar būtų galima kalbėtis. Reikėjo daug anksčiau aiškinti, kas daroma, kodėl daroma ir būtinai patikinti, kad ateityje tikrai bus geriau. A.Kubiliaus patarėjai yra beviltiški, jei jie tik tiek tesugebėjo patarti. Su tokiu lyderiu niekur nenueisime.
Geriausias sprendimas dabar būtų atrasti kitą žmogų, kuris galėtų atstovauti valdžiai. Galbūt tai galėtų būti žmogus iš šalies, kuris galėtų tautai paaiškinti, kas vyksta ir kodėl tokia yra valdžios politika.
– Koks jūsų, kaip psichologo, požiūris į antikrizinį planą – ar didindami mokesčius krizės metu politikai gali tikėtis surinkti daugiau pinigų į biudžetą?
– Nesu ekonomistas, tačiau domėjausi tuo, ką šiuo klausimu mano ekonomistai. Manau, kad daugiau pinigų biudžete neatsiras. Daugelis mokesčių naštą pajutusių verslininkų pereis į juodąją rinką, vėl taps populiarūs „vokeliai“.
A.Kubilius skaičiuoja elementariai ir „sausai“, nepalieka vietos žmonių emocijoms. Jis mato biudžeto skyles, kurias reikia „užkamšyti“ ir žmones, kurie bus priversti mokėti mokesčius.
Girdėjau finansų analitiko R.Rudzkio pasisakymą apie tai, kad skolinimasis nėra labai blogas dalykas, jis nuimtų dalį svorio nuo žmonių pečių. Sutikčiau, kad valdžia neturėtų visko paimti iš žmonių. Čia yra ir psichologinis momentas – didžiausia lyderio klaida yra sakyti: „Aš dabar paimsiu viską iš jūsų, o pats nieko neduosiu“.
– Daug nepasitenkinimo sukėlė padidėjusios Seimo narių algos, ministerijų ir savivaldybių išsimokėtos premijos. Valdantieji ginasi – esą jie nekalti, tai ankstesnės valdžios sprendimai. Ar teisinga taip viską aiškinti?
– Čia yra pats baisiausias dalykas, koks gali būti: lyderis daug reikalauja, o pats nerodo pavyzdžio. Žmonės niekada negalvoja, kad štai tas Seimas buvo socialdemokratų, o šitas – jau dešiniųjų. Žmonės Seimą vadina Seimu, jiems nusispjauti, kieno čia palikimas.
Aišku, mūsų tauta turi bėdą, kad niekada nesusimąsto, jog patys tokius politikus išsirinko. Tačiau aš vis tiek manau, kad kalčiausias lyderis, nes krizinėje situacijoje jis pirmiausia turėtų sukurti saugumo atmosferą.
– Kaip vertinate koalicijos partnerių elgesį?
– Koalicijos partneriai išsigando. Tačiau kitas dalykas, kad reikia žiūrėti, su kuo eini į koaliciją. Štai liberalcentristai buvo geri anai valdžiai, dabar jie geri šiai valdžiai, tai kyla klausimas, kaip čia yra, kad jie gali būti visiems geri? Kitaip sakant, jie visada gali išduoti. Jei valdžia dabar pasikeistų, net neabejoju, kad liberalcentristai su A.Zuoku priešakyje vėl būtų kitoje valdžioje.
Apie Liberalų sąjūdį sunku ką nors pasakyti, nes jų nesigirdi. Tačiau tai, kad koalicijoje yra dvi liberalų partijos, kurios nuo senų laikų „kapojasi“, užprogramuoja naują konfliktą.
Man rodos, „artistai“ nelabai žino, kas čia vyksta – kaip pasakysi, taip jie ir elgsis. Intelektinio potencialo jie neturi. Tai yra vieno asmens – A.Valinsko partija.
Todėl taip atsitinka, kad konservatoriai sprendimus priima vieni. Ir jų didžiausia bėda, kad jie turi „lūzerį“ premjerą.
– Kas gali atsitikti, jei valdžia toliau nesišnekės, o tautai krizės metu gyvenimas bus vis sunkesnis?
– Kažin, ar toliau bus kas nors ypatingo. Lietuviai padaužė langus prie Seimo, vėl sulįs į savo kaimus, gers ir viskas bus ramu.
Viskas pasikeis tuomet, kai su politikais ims konfliktuoti žmonės, kurie savo rankose turi pinigų. Tada gali būti, kad įstatymo numatytu būdu valdžia bus pakeista.
– O jūs matote tarp lietuvių politikų tokį lyderį, kuris galėtų žmones uždegti kaip Amerikos prezidentas B.Obama?
– Konkretaus žmogaus neįvardinčiau. Tačiau greičiausiai dabar ne vyras, o moteris būtų geriausias lyderis.
Jei kas nors negerai, vyrai retai ieško priežasčių savyje. Moterys informaciją pirmiausia „perleidžia“ per save. Įsivaizduokite šeimą, kurioje tėvas nesukuria saugumo – tokiais atvejais visada vaikai glaudžiasi prie motinos. Motina tarsi „surenka“ vaikų jausmus, juos „perdirba“ ir „atiduoda“ ramesne, atpalaiduojančia forma.
Galbūt ir tautą galėtų nuraminti lyderė moteris. Žinoma, svarbiausia, kad tai būtų charizmatiška asmenybė.