„Gavome tautos mandatą veikti, ir mes veikiame“, - nuolat kartojo
budelis ir eilinį kartą puolė gąsdinti, kad ateityje save maitinančių
galvų kris dar daugiau, o šalies dangų amžiams užtrauks juodi ir sunkūs,
vien tik negandas bei katastrofas nešantys debesys.
Taigi, amen dabar visiems.
Tada jis vėl pradėjo kirviu šienauti į kairę ir dešinę. Reikia tartis?
Su kuo - taigi mandatas tam gautas! O kai jo galiojimo laikas baigsis,
tai ir tų galvų karalystėje gali nebelikti.
Prisėdęs pasiklausiau JAV prezidento B.Obamos kalbos ir nervai atlėgo.
Taigi lipsime varginančion įkalnėn visi kartu, parodysime per šimtus
metų visas tautos sukauptas stipriąsias savybes ir būtinai pasieksime
tikslą! Rytojus bus geresnis!
Bet tie žodžiai - ne mūsų ausims, jie skirti JAV žmonėms.
Pagalvojau - bent jau tiek gerai, kad A.Kubilius negavo JAV tautos
mandato. Ragas dabar visiems amerikiečiams būtų. Špygą pro išdaužtą
langą toks prezidentas krizės kamuojamai tautai geriausiu atveju
parodytų.
Dori katalikai, patikėję klebonų pamokymais ir balsavę už konservatorius
bei jų privatizuotus krikščionis demokratus, dabar dėl geresnės vietos
stumdosi su elgetomis ir taip jau ankštame bažnyčios šventoriuje.
Turgaus prekeiviai, kurie didmenomis balsavo už A.Valinską, dabar išsukiotomis
rankomis tą mandatą iš savo svajonių princo kūno žada plėšti su visa mėsa.
Atrodo, kad ir tai, kas šiuo metu vyksta šalies ir regionų laikraščių
padangėje, tiksliau - griuvėsiuose, yra tų budelių siekis kapoti galvas
ir žūtbūt iš naujo perdalyti laikraščių akcijas.
J.Paleckio anūkėliui nacionalizuoti laikraščių nepavyko, todėl dabar ieškomas
naujas būdas. Geresnės progos, kaip ši krizė, šiam tikslui pasiekti nesugalvotų ir kipšas.
A.Kubilius net neslepia, kad yra „bloga“ ir „gera“ žiniasklaida.
Blogiukus visi paprastai naikina.
Panašiai kažkada veikė ir nušalintasis prezidentas R.Paksas, vienu metu
ir prezidentavęs, ir telefonu skirstęs pelningai dirbančių kelių tiesimo
bendrovių akcijas. Tačiau laiku per nagus gavo.
Šiuo atveju laikraščių leidybos pelnas besišvaistantiesiems krizės
kirviu būtų kitoks, daugiau politinis, o to sandėrio mastai -
siaubingai dideli ir pavojingi. Pirmiausia pačiai visuomenei.
Taip turiu teisę teigti, nes redaktoriauju regione jau daugiau nei
dešimt metų ir daug ko esu regėjęs.
Daugiau ar mažiau, tačiau regiono žiniasklaidą įvairiais pančiais
tramdyti politikai mėgina jau daugelį metų. Štai Panevėžyje iš
žurnalistų ištrauktas vienas laikraštis per politikuojančių verslininkų
rankas pastaruoju metu keliavo kone prieš kiekvienus rinkimus.
Nučiulptas, apseilėtas per įvairias rinkimų kampanijas ir netekęs
nemažai skaitytojų, dabar jis merdi niekam nebereikalingas. Mat
rinkimai dar neatėjo. Ar tokios žiniasklaidos reikia Lietuvos žmonėms?
Jei rajono meras skiria vietos laikraštėliui bent 10 tūkstančių per
metus, ši suma gali garantuoti, kad laikraštis išliks. Jei ne, šakės tau.
Apie pelną tokiame versle, ypač žinant Lietuvos reklamos rinkos
galimybes, gali tik pasvajoti, o dabar - ir to daryti nebeverta.
Patvirtinus 19 proc. PVM laikraščiams, apmokestinus autorinius
atlyginimus, nemažai regiono laikraščių pajus tokį spaudimą, kad gali
likti tik du keliai - bankrutuoti arba parduoti akcijas į valstybės
iždą rankas įmerkusiems politikams.
Psichologinė prievarta, politikų mėginimai papirkinėti regionuose
dirbančius žurnalistus - provincijos kasdienybė.
Kartą prieš pat Seimo rinkimus priėjo tada vienos gerai žinomos partijos
atstovas Panevėžyje ir tiesiai šviesiai pasiteiravo, kiek reikia
susimokėti už rinkimų kampaniją.
Kai pasiūliau pinigus mokėti per rinkimams skirtą sąskaitą, šis
nutįsusiu veidu pralemeno: „Taigi pats partijos vadovas mums visiems
liepė regionuose su vietinių laikraščių vadovais tartis asmeniškai,
mokant jiems į rankas!“
Po velnių, vedinas idealizmo, tada pagalvojau, tie patys partijų vadovai
tampo po visą Lietuvą kovos su korupcija vėliavą, pliurpia apie tai per
televizijas, o patys užsiima pačiu tikriausiu kyšininkavimu!
Ar gali tada tokioje suknistoje valstybėje tokia tarnyba kaip STT ką
nors savarankiškai nuspręsti, kurį politiką griebti, o kurio - ne, kurį
sekti, o kurį - palikti ramybėje?
Jau nerašyta taisykle tapo tai, kad pasikeitus valdžiai politikai
pirmiausia stengiasi keisti saugumo ir STT vadus, generalinį prokurorą.
Ar eilinis rinkėjas gali bent nutuokti, kas už tų visų keitimų slypi?
Politikų noras bet kokia kaina turėti sau palankią žiniasklaidą - daug
didesnis, nei galime įsivaizduoti.
Buvęs ilgametis Panevėžio meras, dabar Seimo narys, konservatorius V.Matuzas - gyvas
pavyzdys Lietuvos politikos šiukšlyne.
Kai vietos laikraštis pradėjo kritikuoti jo veiklą, V.Matuzas be jokių
skrupulų rašinius rašiusiai žurnalistei atsiuntė gal penkis šimtus litų
kainavusius bilietus į Eurovizijos generalinę repeticiją. Už gražias
akis tos dovanos?
Bilietus į koncertą registruotu laišku išsiuntėme atgal.
Po kurio laiko šio politiko asmeninėje interneto svetainėje nuolat ėmė
rastis ciniška neapykanta persunkta rašliava, skirta to laikraščio
vadovams ir žurnalistams.
Ministre pirmininke A.Kubiliau, ar normalu, kad jūsų partijos vienas lyderių
taškosi purvais tik dėl to, kad žurnalistai atsisakė jo brukamo kyšio? Tokia
pozicija atsispindi Tėvynės sąjungos veiklos programoje?
Kartą per televiziją V.Matuzas pareiškė, kad prabangią vilą pasistatė,
dalį gražaus valstybinio pušynėlio privatizavo, už milijoną litų pardavęs
žmonos bendrovės „Aštuoni ženklai“ akcijas.
Praėjo metai ir pasidomėjome, ar V.Matuzo šeima deklaravo tą milijoną,
tačiau nei jo paties, nei jo žmonos turto ir pajamų deklaracijoje to
milijono žurnalistai nerado.
Išgirdęs apie pajamų deklaravimą pats konservatorius nuo žurnalistų nėrė į krūmus
stačia galva, numetęs visuomenei tik kelis nieko nesakančius pareiškimus.
Bet juk milijonas – ne adata šieno kupetoje, taigi negali dingti be jokio pėdsako.
Dar anksčiau išaiškėjo, kad mero V.Matuzo šeima po įvairių intrigų su
tuomečiais akcininkais buvo įsigijusi vieno Panevėžio dienraščio
kontrolinį akcijų paketą, o dar anksčiau - ir dalį vietos televizijos
akcijų.
Šio konservatorių šulo noras kontroliuoti bent dalį žiniasklaidos pagaliau
išsipildė! O ar nepanaši situacija Kėdainiuose, kituose miestuose?
Iki šiol Panevėžio žurnalistai prisimena tokį anekdotinį atvejį.
Vienai vietos radijo žurnalistei paskambino tuomečio mero V.Matuzo
padėjėja ir griežtu tonu pareikalavo atsiprašyti mero už tai, kad
išdrįso tiesioginiame eteryje pateikti nepatogų klausimą apie į miestą
priviliotas (tiksliau - nepriviliotas) investicijas.
Jauną žurnalistę toks akiplėšiškumas pritrenkė, tačiau ji nepuolė
atsiprašinėti.
Įsivaizduoju, koks pykčio priepuolis ištiko politikos šulą! Kaip žurnalistė
išdrįso žinomiausiam Panevėžio konservatorių dvarponiui nenusilenkti!
Taigi savivaldybė mokamų skelbimų nebeskelbs ir visi panašūs „žurnaliūgos“ badu išmirs!
Nė kiek neperdedu, tačiau tokią žurnalistę reikėtų apdovanoti Sausio
13-osios atminimo medaliu už tai, kad neišsigando politikos juodvarnių
kranksėjimo.
Kad skaitytojui būtų aiškiau, patikslinsiu: šalies regionuose toks
atvejis – reta išimtis.
Per vietos televiziją greičiau išvysi Tėvynės sąjungai priklausantį
“žurnalistą”, o kartu savivaldybės tarybos narį, kuris, nutaisęs vergo
akis, „kamantinėja“ savo partijos bosą V.Matuzą.
Buvo ir taip, kad jau kitos vietos televizijos laidos vedėjo kėdėje
sėdėjo etatinis mero padėjėjas, o šalia - į jo klausimus atsakinėjantis
dabartinis meras, socialdemokratas P.Vadopolas. Kaip liepsite žiūrovui
išnarplioti tokią ekvilibristiką?
Regionų žiniasklaidos akcijas supirkinėjantys politikai randa būdų juos
ir finansuoti iš valdžios lėšų, o prieš nepaklusniuosius paleidžiamas buldozeris.
Tai, kad regiono žiniasklaidai Seimas nepaliko iš pradžių žadėto lengvatinio PVM, - to pavyzdys.
Seimo dauguma lyg ir supranta, kad be laikraščių palikti rajono
gyventojus nėra gerai, tačiau suteikti visiems vienodas konkurencijos
sąlygas - irgi negalima. Juk regionuose irgi yra „sava“ žiniasklaida.
Tada sugalvojo politikai ją remti per Spaudos, radijo ir televizijos
rėmimo fondą. O štai čia jau įvairių tvorų gali pristatyti, vieniems
varteliai gali atsidaryti, o kitiems - ne.
Dabar ant balto žirgo sėdi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai,
ir jie bandys nulemti, kuri žiniasklaidos priemonė turi teisę išlikti, o kuri ne.
Tačiau apsisuks laiko ratas ir į valdžią ateis kitos partijos.
Tada jau tie kiti panašiais sprendimais naikins dešiniuosius rėmusius
regiono laikraščius ir trauks aukštyn saviškius. Ar šiandien pajėgus
kas nors sustabdyti tą politikų sukurtą chaosą?
Gal ateis kada nors į pagrindinius šalies valdžios postus tokie žmonės,
kurie sugebės užgniaužti savo menkavertiškumo kompleksus, įsižeidimus
dėl kritikos ir žvilgtelės į Lietuvą kitomis akimis?
Jei tokių neatsiras, tai žmonių minios į valdžią atves aplink juos jau
besisukiojančius paleckius ir butkevičius.
Reikia keisti tai, kas per 20 metų visose srityse buvo padaryta blogai,
tačiau korumpuotų politikų nualinta valstybė pati priešintis jau
nebeturi syvų - jai padėti gali tik stiprios asmenybės.
Nukapoti žmonėms galvas ir tik tada kviesti juos derėtis - išsigimimo, o ne
geros politikos ir stiprybės požymis.
Dar yra žmonių, kurie prisimena ir brangina tai, kad kruvinųjų 1991 metų
sausio mėnesio įvykių metu visi šalies dienraščiai susivienijo ir
išleido vieną laikraštį „Laisva Lietuva“.
Ar šiandien tai jau nieko nebereiškia? Ar menkavertiškumo kompleksų
kamuojamų politikierių noras nuskurdinti ir po to valdyti žiniasklaidą
jau yra svarbesnis už buvusius idealus?