Bet atlyginimo dydį kiekvienas sveria savaip. Kai vos galą su galu suduriančiai mokytojai atrodo, kad keliolika tūkstančių litų – be proto milžiniški pinigai, kuris nors buvęs jos auklėtinis galbūt svarsto, kad Seimo nario algos jam kažin ar užteks egzotiškai kelionei.
Sutarimo dėl tautos atstovo uždarbio niekada nebuvo ir nebus. Bet politikai turėjo ne vieną progą susitarti ir bent sunkmečiu priartėti prie žūtbūtinai taupyti priverstos tautos.
Tačiau naktinėjantys įstatymų leidėjai biudžeto skyles lopė karpydami rinkėjų drapanas, bet tik ne savo algas.
Apsaugoti savo gerovę politikai visuomet rasdavo įvairiausių dingsčių.
Kartą tai mėginta padaryti net pasitelkus šalies Konstituciją, apsimetus, kad netgi bado, karo ar maro metu tautos tarnų gyvenimas negali būti mažiau sotus negu kadencijos pradžioje.
Nepavyko! Konstitucinis teismas jau ne pirmą kartą surado išlygų, kada politikai galėtų gyventi truputį kukliau.
Kaip į šį žiaurų antausį reagavo tautos išrinktieji? Parlamentarai įniršo ir nusprendė atkeršyti jų lūkesčius jaukiantiems teisėjams.
Kaip mėgsta kartoti Seimo vedėjas A.Valinskas: „Jeigu šitaip – tai tada nafik“.
Parlamente akimoju buvo iškeptas įstatymo projektas, prie kurio prisidėjo ir protingiausios konservatorių galvos. O pavymui teisės akto kepėjai sušuko Konstitucinio teismo vadovui: gaunate 15 tūkstančių litų algą, todėl būkite malonus pasispausti 15 procentų!
Labai įdomu, kaip į tai atsikirs Konstitucinis teismas? Pavyzdžiui, svarstydamas paklausimą, ar teisėtai buvo išrinktas Seimo pirmininkas.