Pakomentuoti pieno gamybos antrinės kooperacijos tikslus „Ūkininko patarėjas“ paprašė Žemės ūkio rūmų Kooperacijos koordinavimo centro vedėjo pavaduotoją Dianą DUBATAUSKIENĘ:
- Tokioje katastrofiškoje situacijoje, kokia yra šiuo metu, Lietuvos pieno gamintojai dar niekada nėra buvę. Aukščiausia pieno kaina, kuri mokama stambiems tiekėjams, šiandien nesiekia 0,7 Lt/kg, o smulkieji ūkininkai tegauna 35 ct/kg. Tai gerokai mažiau nei savikaina, juolab kad savo paties rankų darbo žemdirbys dažnai nė neskaičiuoja. Be to, prognozuojama, kad nuo vasario pradžios pieno supirkimo kaina dar kris.
Apie 50 proc. visų pieno produktų perdirbėjai šiuo metu eksportuoja. Bet, deja, eksporto sąlygos pastaruoju metu irgi nėra palankios, todėl visą naštą stengiamasi perkelti ant žemdirbių pečių. Suprantama, sumažinti supirkimo kainą perdirbėjams yra lengviausias būdas, norint išsilaikyti patiems.
Todėl ir svarstome būtinybę kuo daugiau pieno kooperatyvų suvienyti. Kokia struktūra tai bus – antrinis kooperatyvas ar asociacija – dar nėra nuspręsta. Šiuo metu svarstome vieno ir kito varianto privalumus bei trūkumus. Svarbiausia, kad būtų pasiekta vienybė.
Aišku viena – stambinti pieno surinkimą būtina. Šiuo metu stambesnieji pieno kooperatyvai per dieną surenka po 60-65 t pieno, o patys didžiausi 200–300 t.
Jeigu jie susijungtų į vieną darinį, būtų surenkama 1000 t. Tai ketvirtis viso Lietuvoje primelžiamo pieno.
Ką išloštume? Visų pirma toks dideliu žaliavos kiekiu disponuojantis antrinis kooperatyvas galėtų griežčiau derėtis dėl supirkimo kainų. Be to, išsiplėstų naujų rinkų paieška pieno eksportui. Jeigu veikla būtų sėkminga ir viskas klostytųsi gerai, būtų galima atlikti galimybių studiją dėl kooperatinės pieno perdirbimo įmonės statybos. Be abejo, bendradarbiautume ir su kaimyninių šalių kooperatyvais, bandytume perimti jų geros praktikos pavyzdžius. Bet esmių esmė - pasiekti žemdirbiui priimtiną pieno supirkimo kainą.
Ar perdirbėjai nepareikš, kad jiems nereikia nei didelių, nei mažų antrinio kooperatyvo pieno kiekių? Na, gal dieną, dvi ar tris ir nereikės, bet vargu ar perdirbėjai norės visiškai prarasti ketvirtį žaliavinio pieno rinkos. Juk pieno perdirbimo įmonė be žaliavos – tik metalo krūva, nenešanti jokio pelno.
Ne paslaptis, kad perdirbėjai šiandien „žaidžia“ ne itin gražų žaidimą. Jų principas: „Skaldyk ir valdyk“. Pavieniams pieno tiekėjams, įsikūrusiems šalia kooperatyvų, perdirbėjai už pieną šiandien moka brangiau negu kooperatyvų nariams. Tokiu būdu siekiama sukiršinti žmones ir sužlugdyti kooperatyvus. O su pavieniais gamintojais bus galima elgtis kaip nori. Be to, ir patys kooperatyvai priversti konkuruoti tarpusavyje.
Šiandien didžioji dauguma kooperatyvų vadovų pasisako už antrinę kooperaciją. Žinoma, yra įvairių nuomonių. Nemanau, kad suvienyti kooperatyvus bus labai lengva, nes visi žinome lietuvišką mentalitetą. Visada norisi palaukti, pasižiūrėti, kaip pasiseks kitiems. O tada jau galima ir prisidėti...
Šis nuolatinis žmonių dvejojimas – svarbiausia priežastis, dėl kurios kooperacija Lietuvoje nuo pat pamatų, nuo pirmo lygio kooperatyvų, šiandien nėra tokia tvirta, kokia galėtų būti. Todėl yra nerimo, kad ir su antrine kooperacija gali nutikti tas pat: visi tarsi nori, privalumais neabejoja, bet kai reikia žengti ryžtingą žingsnį, imama mindžikuoti svarstymų stadijoje.
Be to, yra ir objektyvių trukdžių. Kooperatyvai yra sudarę sutartis su pieno perdirbimo įmonėmis. Taigi yra įsipareigojimai, kurių negalima staiga imti ir nutraukti. Tačiau visi šie dalykai išsprendžiami. Bet apskritai pasaulio praktika rodo, kad kuo sunkesnė ekonominė krizė, kuo mažesnės žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, tuo labiau stiprėja kooperacija.