„Jei ši valdžia griūtų, Lietuvoje prasidėtų ilgas politinės sumaišties laikotarpis“, – liūdnai prognozuoja filosofas. Tačiau valdančiajai daugumai jis negaili karčios kritikos: ne priešiškos Lietuvos nepriklausomybės jėgos įaudrino Seimo langus daužiusią minią, o atvirkščiai – neatsakingi valdžios veiksmai stiprina tas priešiškas jėgas.
***
– Ką rodo penktadienį įvykusios riaušės?
– Norėčiau išdėstyti šiek tiek nestandartinį požiūrį į tai, kas vyko. Kadangi tokie interviu skaitomi lyg per padidinamąjį stiklą, reikia labai kruopščiai pasverti kiekvieną žodį. Tačiau vis dėlto išdrįsiu pasakyti, kad ilgalaikėje perspektyvoje šios riaušės gali pasirodyti savaip naudingos.
Reikalas tas, kad Lietuvoje jau buvo susiklosčiusi situacija, kai valdžia nereaguodavo į jokius piliečių žodžius ir veiksmus. Mes gyvenome valstybėje, kur žiniasklaida galėjo pateikti triuškinančią medžiagą apie įvairių veikėjų juodus darbus, tačiau į tai nebuvo kreipiama dėmesio. Lygiai taip pat būdavo nereaguojama į visus palyginti negausius nepasitenkinimo protestus.
A.Kubilius ir A.Valinskas iškart parodė savo nenorą ir nepasiruošimą bendrauti su akcijų organizatoriais. Tai reiškia, kad jie vadovavosi prielaida, jog ir šį kartą susirinkusi minia parėkaus, tačiau ramiai išsiskirstys, ir bus galima toliau daryti tai, kas sumanyta.
Mano įsitikinimu, kalbėti apie naudą šiuo atveju galima todėl, kad buvo parodyta, jog toks grįžtamojo ryšio nebuvimas ištisus dvidešimt metų pirmiausia yra pavojingas pačiai valdžiai ir visai valstybei.
– Tačiau yra manančių, kad riaušes sukėlė Lietuvai priešiškos jėgos. Kaip vertintumėte tokius įvykių aiškinimus?
– Nėra jokių abejonių, kad tokie asmenys kaip A.Paleckis tiesiog natūraliai prie savęs sutraukia žmones, kurie, švelniai tariant, nesimpatizuoja nepriklausomai Lietuvos valstybei. Tačiau visai kas kita yra teigti, kad tokio masto įvykius galėjo tiesiogiai inspiruoti svetimos užsienio jėgos. Nors neatmetu galimybės, kad jos galėjo paskatinti savo žmones dalyvauti tose akcijose.
Mano paaiškinimas paprastas – šiandien tarptautinė ir Lietuvos vidaus padėtis yra tokia, kad neįmanoma įvykdyti to, kas prieš pusę amžiaus buvo pavadinta socialistine revoliucija. Negalima užmerkti akis prieš tai, kad Lietuvoje yra priešiškų nepriklausomybei jėgų. Tačiau lygiai taip pat neleistina ir net pavojinga pervertinti jų įtaką.
Man atrodo, kad kaip tik šias priešiškas jėgas savotiškai stiprina ir palankią dirvą joms reikštis sukuria mūsų pačių valdžios neatsakingi veiksmai.
– Manote, kad dėl penktadienio riaušių kalčiausi dabartiniai Lietuvą valdantys veikėjai ir partijos?
– Reikėtų pagalvoti, kas sieja tris Europos Sąjungos šalis – Latviją, Lietuvą ir Bulgariją, kuriose nutiko panašūs įvykiai. Mano manymu, šios šalys yra labiausiai atsilikusios ES valstybės. Dar prie šio trejetuko būtų galima prijungti Rumuniją. Šiose valstybėje yra didžiausia visoje Europoje socialinė atskirtis ir milžiniškas korupcijos lygis.
Ignoruoti objektyvias nepasitenkinimo priežastis mažų mažiausia netoliaregiška. Prie sausio 16-osios įvykių buvo nuosekliai artėjama ištisus dvidešimt metų, nes valdantysis elitas niekada neatsakė į klausimą, kokia Lietuvos valstybė yra kuriama.
Net toks, atrodytų, akivaizdus dalykas, kaip valdžios algų susimažinimas krizės akivaizdoje, yra pateikiamas kaip kažkokia valdžios malonė piliečiams. Šitas susimažinimas tapo juokinga ginčų tema. Valdžios šalininkai karštai įrodinėja, kad šioji valdžia yra geresnė už buvusiąją, nes ji, matote, susimažins algas. Tačiau niekas nemato ar nenori matyti pamatinės Lietuvos problemos.
– Kokia yra ta pamatinė Lietuvos problema?
– Pirmiausia būtinas valdžios žmonių atlyginimų skaidrumas. Jie nėra privatūs asmenys, galų gale, jie juk išlaikomi iš visos visuomenės piliečių mokesčių. Antras dalykas, ko Lietuva nepajėgė padaryti, yra skaidri ir suprantama tų pačių atlyginimų sistema. Šiandien atlyginimų sistemos spragos tiesiog rėžia akį.
Dvidešimt metų buvo stebimasi, kad valstybinės įmonės vadovas uždirba daugiau negu šalies prezidentas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad atskiros suinteresuotos valdžioje esančios arba prie jos prieinančios žmonių grupės savavališkai, pasinaudodamos piliečių pasyvumu nusistatinėja kokius nori atlyginimus.
Šios krizės akivaizdoje Vyriausybė ir Seimas turėjo padaryti tiesiog akivaizdų politinį žingsnį – ne tik malonėti susimažinti algas, bet paskelbti, kad galų gale Lietuvoje bus pradėta vykdyti nuosekli viešojo sektoriaus atlyginimų reforma, orientuota į civilizuotų Vakarų šalių pavyzdžius.
Kol Lietuvoje nepavyksta iškelti socialinio teisingumo klausimo, visi mitingai ir protesto akcijos virsta tik rietenomis dėl didesnio kąsnio. Jose nėra to, ką aš vadinčiau pagrindiniu tikslu – paversti Lietuvą teisingesne valstybe.
– Skaičiau tekstą, kuriame tvirtinate, kad valdžios politika tarnauja dviejų priešingybių – skurdžiausios gyventojų dalies ir turtingiausios mažumos interesams, o krizės problemas ketinama spręsti viduriniojo sluoksnio sąskaita. Ar teisingiau būtų kaip tik orientuotis į viduriniąją klasę?
– Valdžia privalo orientuotis į visus visuomenės sluoksnius, derindama jų interesus. Teisingumas nereiškia primityvios lygiavos. Tačiau reformų našta turi būti padalijama teisingai.
Kai kalbame apie valdžios veiksmus, gauname permainų karikatūrą, kurios pati „gyviausia“ ir simboliškiausia išraiška yra svarstymai dėl politikų algų sumažinimo.
Komiška klausytis tų, kurie mano, kad jų auka permainoms bus tokia, jog jie atsisakys malonumo įsigyti dar vieną prabangų drabužį. Nėra supratimo, kad Lietuvoje pavojingai daug žmonių, kurie nėra tinginiai, valkatos ar kokie nors kitos rūšies liumpenai, kurie dorai dirba savo darbą, bet turi kasdien galvoti apie duonos kąsnį.
Įsijautimo nebuvimas neabejotinai yra viena silpniausių dabartinės keturių partijų valdžios vietų. Kaip tik dėl to tai, ką galima pavadinti socialine politika, yra paverčiama šalta buhalterine matematika.
– Kaip kitaip būtų galima gelbėti skylėtą biudžetą?
– Esu įsitikinęs, kad priemonių yra labai daug. Dabar A.Kubiliaus Vyriausybė, iš dalies išsigandusi protestų, pradėjo suvokti, kad vis dėlto įmanoma mažinti vadinamąsias investicines programas. Tokie dalykai kaip dešimtys milijonų litų Valdovų rūmams yra atsainumo ir neatsakingumo pavyzdys.
Galima ir reikia pateikti klausimus, kurie pradėti rimčiau svarstyti tik po penktadienio sukrėtimų. Gal verta pagalvoti apie mokestį itin brangiam nekilnojamajam turtui? Be abejo, tai neturi būti tokia reforma, kad turintys daugiau mažiau padorius būstus juos dėl to iškart prarastų. Tačiau pamažu kurti sistemą ir plėsti mokančiųjų būrį, atsižvelgiant į besikeičiančią socialinę piliečių padėtį, tikrai yra įmanoma.
Taip pat galima rimtai pagalvoti apie tai, kokie sektoriai tautos ir valstybės gyvenime yra svarbesni – kultūra, spauda ar alkoholis.
Būtent vaizduotės stoka, kai nėra matoma būsimoji atskirų sluoksnių padėtis ir lėmė tai, kad reformos vykdomos be jokios bendros vizijos. O blogiausia yra tai, kad tie apmokestinimai daugeliu atvejų yra nulemti vienų ar kitų viešai neįvardytų interesų.
– Jūsų manymu, didinant mokesčius krizės metu, įmanoma surinkti daug daugiau pinigų į biudžetą?
– Prognozuoti, kad gali žlugti daugybė įmonių, yra palyginti nesunku. Bėda, kad valdžia į tokius būgštavimus nenori įsiklausyti. Plika akimi matyti, kad šitose apmokestinimo schemose toks dalykas kaip skirtumas tarp stambiojo, vidutinio ir smulkiojo verslo neegzistuoja.
Vyriausybė įsivaizduoja, kad toji aritmetinė buhalterija veiks. Bet kaip tik mano jau minėtas gebėjimas įsijausti yra vienintelis galimas saugiklis nuo šitokios technokratinės aritmetikos.
– Kaip viskas gali baigtis? Jei ši valdžia griūtų, jūs matytumėte jėgą, kuri galėtų valdyti sėkmingiau?
– Jei ši valdžia griūtų, Lietuvoje prasidėtų ilgas ir sudėtingas politinės sumaišties laikotarpis. Jau minėjau, kad į tokią situaciją buvo einama ištisus dvidešimt metų. Todėl labai sunku pasakyti, ką šiandien gali pasiūlyti dabartinis Lietuvos politinis elitas, kuris paprasčiausiai nesugeba kitaip mąstyti.
Bus kur kas geriau, jei dabartinė Vyriausybė suvoks, kad šitas nepasitenkinimo protestas nebuvo vien priešiškų jėgų inspiruotas veiksmas. Jei jie galų gale pamėgins rimčiau atsižvelgti į įvairių socialinių grupių reikalavimus, prasidės šioks toks valdžios ir visuomenės dialogas, kuris galėtų duoti laiko pasirengti rimtoms Lietuvos gyvenimo permainoms.
Reikia labai rimtai reformuoti ne tik šalies ūkį ar mokesčių sistemą. Reikia pradėti nuo Lietuvos politinės sistemos reformavimo, kad politiniame gyvenime galėtų pasireikšti žmonių balsas.
– Į kokių žmonių balsus valdžia turėtų įsiklausyti? Turbūt ne į tų skustagalvių, kurie rusiškai keikdamiesi, į langus svaido akmenis.
– Šios valdžios problema yra ta, kad ji nenusiteikusi bendrauti su žmonėmis, kurie turi alternatyvių idėjų ir pasiūlymų. Mano pagrindinis teiginys yra toks, kad Lietuvoje intelekto ir kvalifikacijos pakanka. Lietuvos nelaimė yra ta, kad iki šiol viskas, kas netarnauja valdžios ir jai artimų grupelių interesui, buvo ignoruojama.
– Kas atsitiks, jeigu valdžia dėl riaušių toliau kaltins priešiškas jėgas ir nesikalbės su piliečiais?
– Tada situacija gali išties tapti neprognozuojama. Todėl ir kalbu apie labai sąlygišką riaušių naudą. Jeigu penktadienį nebūtų nieko įvykę, yra milžiniška tikimybė, kad ta tikrai neapgalvota ir pavojinga politika būtų tęsiama. Tuomet nepasitenkinimas prasiveržtų daug masiškesne ir destruktyvesne forma.
Galbūt šitas labai nemalonus įvykis užkirto kelią tam, kas vadinama aklu įniršusios minios maištu.