Be abejo, juokingiausias ir primityviausias įvykių vertinimas yra kai kurių politikų ir komentatorių riaušių siejimas su gerai organizuotais Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmais. Tokie pasakymai, kaip „įvykiai parodė, kaip arti esame prie Maskvos“, „Rusija neabejotinai yra prikišusi savo nagus“, yra konservatorių ir juos palaikančių taip pamėgta konspiracinė teorija. Ji negali būti nei patvirtinta, nei paneigta, todėl iš principo yra neproduktyvi. Ji nukreipia mūsų dėmesį nuo to, kas iš tikrųjų yra svarbu. O svarbu yra tai, kad ekonominiu sunkmečiu naujosios vyriausybės klaidos ir arogantiškas nenoras įsiklausyti į gyventojų rūpesčius atvedė žmones prie teisėtos protesto akcijos.
Iš daugelio liudininkų ir žiniasklaidos pasakojimų darosi aišku, kad policijos reakcija į riaušes buvo mažų mažiausiai neadekvati. Greičiausia jokių riaušių nebūtų įvykę, jei mūsų garbūs politikai susirinkusiems žmonėms būtų parodę nors kokį dėmesį. Priešingai, jie ne tik nesiteikė pasirodyti, bet pro Seimo langus rodė špygas ir kalėjimo ženklus, tyčiojosi bei provokavo minią.
Didžioji dalis komentarų ir diskusijų žiniasklaidoje, ypač televizijoje, vienareikšmiškai pasmerkė riaušininkus. Tad dar kartą jų pasmerkti nėra reikalo, juo labiau kad mitingo išvakarėse raginome gausiai, bet taikiai dalyvauti protesto akcijoje. Šis riaušininkų smerkimas vienpusiškas yra kaip tik dėl to, kad nutylima tai, kas šiuo atveju yra daug svarbiau – gausios civilių ir visiškai nekaltų žmonių aukos, brutalus bei tarptautines rekomendacijas ignoruojantis Viešojo saugumo tarnybos (VST) dalinio elgesys.
Puikiai žinoma, kad guminės ir plastikinės kulkos yra itin pavojingos, ypač, jei šaunama iš arti. „Tramdomosios“ kulkos gausiai buvo naudojamos aštuntojo dešimtmečio pradžioje Šiaurės Airijoje protesto akcijoms malšinti. Šis faktas yra pakankamai iškalbingas: Vilniaus riaušės nei iš tolo negali prilygti tam, kas visą aštuntąjį dešimtmetį dėjosi Šiaurės Airijoje. Tarptautinė bendruomenė, taip pat – ir Europos Parlamentas, daugelį kartų griežtai kritikavo guminių ir plastikinių kulkų naudojimą, nes šio ginklo naudojimo praktika liudija šimtus sunkių sužalojimų ir keliolika mirtinų atvejų.
Pavyzdžiui, iš 90 sužeidimo atvejų, užfiksuotų 1975 metų studijoje apie Šiaurės Airijos protesto akcijas, 24 civiliams buvo pažeistos akys, iš jų 14 žmonių liko akli, o 14 žuvo. Iš žuvusiųjų 6 buvo mažamečiai vaikai. Civilizuotų valstybių praktikoje policijos ir kariuomenės reglamentuose įtvirtinta aiški nuostata, kad guminių ar plastikinių kulkų artilerija gali būti naudojama tik kaip kraštutinė priemonė. Ši nuostata taip pat buvo užfiksuota ir Šiaurės Airijoje, kur atlikti tyrimai parodė, kad ja buvo piktnaudžiaujama. Tai susilaukė tarptautinės bendruomenės pasmerkimo. Nuo to laiko Europos Parlamentas kėlė plastikinių kulkų uždraudimo klausimą, o ekspertų nuomonė vieningai byloja, kad ši riaušių tramdymo priemonė yra per žiauri ir mažai neveiksminga.
Ar buvo reikalas naudoti ašarines dujas ir guminių kulkų artileriją Vilniuje? Ne vienas liudininkas pasakojo matęs VST pareigūnus šaudant į žmonių nugaras. Riaušių malšinimo rezultatas – 34 sužeistieji, iš kurių bent 3 yra sunkiai sužeisti. Kodėl kai kurie politikai arba Seime dirbantys asmenys riaušėms dar net neprasidėjus įpykusiai miniai rodė, kad dalis protestuotojų sės į cypę? Kodėl nebuvo bandymo izoliuoti potencialių riaušių kėlėjų žymiai anksčiau? Galų gale ar ne per anksti buvo paleistos ašarinės dujos, kurios tik dar labiau paskatino žmonių pyktį ir norą agresyviai gintis?
Į visus šiuo klausimus turi būti atsakyta. Riaušes kėlę žmonės yra kaltinami ir jau dabar patraukti atsakomybėm. Bet ar mes, demokratinės visuomenės piliečiai, neturime teisės reikalauti atsakomybės ir rimto pasiaiškinimo dėl daugiau kaip 30 žmonių suluošinimo? Ar neturime reikalauti atsakomybės iš Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės, kuri, kaip teigia neoficialūs šaltiniai, nesant vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, palaimino VST riaušių tramdymo paradą? Kodėl Lietuvos televizijos redakcijose kalbama tik apie chuliganų išdaužytus Seimo rūmų langus ir padarytus „milijoninius“ nuostolius, bet vengiama kalbėti apie daugybę sunkiai suluošintų žmonių, kurių didžioji dalis yra niekuo nekalti? Ar mes turime teisę reikalauti atsakomybės už ašarinėmis dujomis apnuodytų pensininkių būrį ir eilinių vos galą su galu suduriančių piliečių šautines žaizdas? Kodėl visgi Seimo langai yra svarbiau už visam gyvenimui suluošintus žmones?
Ir pagaliau dar vienas dalykas. Ar įvykius pristatanti vyraujanti retorika nekelia grėsmės demokratijai? Ar „lansbergiško“ tipo rašliavos apie „anarchizmo ideologų“ atsakomybę nepaskatins žodžio laisvės ribojimo, laisvės, kuri šiandien ir taip neregėtais mastais siaurinama? Ką reiškia baranauskų – žmonių, kurie dedasi esą nepriklausomi komentatoriai, o viso labo yra partinei veiklai angažuoti, tačiau rinkimuose nieko nepešę pagiežingi politikieriai – pareiškimai apie naujų kairiųjų ir anarchistų atvirai ir nevaržomai skleidžiamą „riaušių ideologiją“?
Taip, iš tikrųjų, imkime ir uždrauskime juos visus, apkaltinkime juos bendradarbiaujant su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, užsiundykime ant visų savo nuomonę turinčių ir ją reikšti nebijančių žmonių VSD! Tuomet tikrai riaušininkams ir protestuotojams pakirsime šaknis, kurios maitina visokio plauko „išgamas“, „chuliganus“ ir „riaušininkus“. Tada tikrai gyvensime saugioje lietuvių tautą mylinčioje ir jai tarnaujančioje visuomenėje – rožinėje visuomenėje, visai kaip Davido Lyncho „Mėlynas aksomas“ rožėmis besipuikuojančiame provincijos miestelyje.