Ką čia imti – saujom susižerti viską vienu ypu iškart. Atsidaro šaldytuvą – čiumpa dešrą, atsidaro sekciją – patraukia iš tik ką atkimšto „Napoleon“ kakliuko, kitas tuo metu krizendamas iš pasitenkinimo tuštinasi ant bareljefais dekoruotos tupyklos ir nenuleidžia vandens. Paskui verčia drabužius iš spintų, ieško grandinėlių, žiedų su brangakmeniais, valiutos, litukų, litukų, litukų.
Reikia tik paskubėti, kol šeimininkai negrįžo, o prisivogus – kuo greičiau nešti kudašių, apdairiai nepaliekant pėdų.
Bet gali nutikti ir taip, kad įsibrovus į turgaus verslininko butą paaiškėja, jog kažkas čia jau apsilankė anksčiau ir spėjo pasidarbuoti – kvapas dar neataušęs. Tokiu atveju protingas vagis tik apsišniukštinės ir tyliai tyliai, nepastebimai pasišalins su viltimi sugrįžti, kai verslininkas atsigaus ir vėl prakus. O jei vagis – bulterjero intelekto, tai bute pasiliks ir kaip pamišęs ieškos grobio.
Apieškojęs visas jau apšvarintas pakampes, lenda į šaldytuvą. Nugvelbia paskutinį lašinių paltį. Susisemia kiliminį taką nuo grindų. Tiesa, kilimas - be dramblio pasturgalio, tad menkavertis, bet vis tiek geriau kažkas, negu nieko – buityje pravers.
Jaučia vagis, kad jau laikas sprukti, bet godumas nurungia: toliau krauna į krepšį ir kišenes viską, kas papuola po drebančia ranka. Nesugeba atsispirti nė knygoms, net padėvėtam sodininko žinynui, antrarūšėms brošiūrėlėms, ir tas visas susišluoja. Maniakas negali ramiai išeiti net laikraščio, nekaltai palikto atversto ant pusryčių stalo, nepaėmęs.
Negana to, įsibrovėlis nusprendžia dar palaukti paties buto šeimininko grįžtančio. Gal prekeivis laiko ką paslėpęs dar nuo tų laikų, kai buvo vadinamas spekuliantu. Užuot kuo greičiau bėgęs laukan, bulterjero snukio vagis it pasiutęs puola ant aukos.
Reikalauja, kad verslininkas jam savo „šliūbinį“ žiedą atiduotų arba numausiąs jį jėga, paskui liepia nusiimti laikrodį „Poliot“, rodo pirštu į dar nenudrengtus lakuotus pusbačius ir rėkia: „Atiduok!“. Šeimininkas paklaikęs šaukiasi pagalbos, o vagis jam į akis ašarinių dujų pripurškia, guminiu bananu lupa ir toliau isteriškai dairosi, ką dar atimti iš žmogelio.
O auka, susidūrusi su tokiu įžūliu niekšu, apsvaigusi nuo ašarinių dujų, išlemena: „Už ką tu man taip? Ką aš tau padariau, kad nuogą pliką mane palikti nori? Kuo aš tau nusikaltau?“
Bulterjeras, ilgai nesvarstęs, kaip tas vilkas iš Krylovo pasakėčios, užbliauna: „Tu kaltas vien tuo, kad norisi man ėsti!“
Nei gudrus, nei išprusęs, nei patyręs ir dar akiplėša. Per bukas, kad suvoktų, kad vogti reikia tyliai, ramiai, nepastebimai. Laimė - tokie apykvailiai vagys greitai įkliūva.
Vienas prie vieno – ir mūsų premjeras. Prie lovio pusti eina primityviai ir su trenksmais. Apetitas jam auga beėdant. Karštligiškai, nė nesidangstydamas ieško, ką nurengti, iš ko dar galima pasisotinti, lipant per įmonių, menininkų, leidėjų ir kitų niekuo dėtų piliečių galvas.
Net iš netikėtai sudaužytų Seimo langų tikisi pasipinigauti, tiesa, greičiausiai čia nepavyks pasipelnyti tiek, kiek buvo planuota, nes kažkas supainiojo kortas ir sumažino nuostolių sumą dešimt kartų. Kad per trumpą laiką kuo daugiau prisigrobtų, „reformų“ iniciatorius dienas naktis tam aukoja. Siaubia visą Marijos žemę. Rauda moterys ir vaikai, jauni ir seni – apgauti, nurengti ir išniekinti premjero bulterjero.
Kai tik anas prasiveržia prie lovio, apmėšlina ir nustekena visą šalį, o išeidamas, kaip ryškų savo letenų atspaudą, palieka nelemtus kasos aparatus.
Prisiminkime praėjusį tūkstantmetį, kai kregždutės tupėjo valdžios olimpe. Ir tada ne kartą kilo kasos aparatų klausimas. Šįkart užsimota iš peties. Lietuva taps vienintele šalimi pasaulyje, kur turguje nepasiderėsi, nes stovės kvitus mušantys automatai. Tas pats, kas šventykloje melstis uždraustų. Nors nėra ko stebėtis: prireikus Vyriausybės vadovas ir prie klausyklos apskaitos prietaisus įrengs. Jei panorės, įmontuos juos ir kurtizanių apatiniuose.
Panašu, kad machinacijos su kasos aparatais premjerui ir yra didžiausias, bene vienintelis tikslas šioje kadencijoje, kurios dieneles jau net mūsų apsišaukėlės būrėjos sugebėtų suskaičiuoti.
Todėl, perfrazuojant vieną klasiką, taip ir norisi paklausti, „kas gali paneigti“, kad viso reformų pluošto esmė – tik nenumaldomas poreikis parduoti kuo daugiau naujų kasos aparatų ir perprogramuoti pritaikant naujai mokesčių sistemai, žinoma, ne už dyką, visus jau naudojamus? Idealu būtų mokesčių sistemas keisti bent kartą kas pusmetį ir kaskart perprogramuoti apskaitos įrangą. Ot, litukai kaip tekėtų.
Visi kiti „antikriziniai“ sumanymai – tik tirštų dūmų užsklanda perkeltine ir tiesiogine prasme. Panorėjęs Vyriausybės vadovas visuomenės dėmesį nukreips visuotinio sąmokslo teorijomis, pasauline krize, kaltinimais buvusiai valdžiai, energetikos magnatams ar seniai jau nebeegzistuojančiai SSRS. Lygiai taip pat ir vagys elgiasi, siekdami sumėtyti savo nusikaltimų pėdsakus.
Ar visas rūpestis, ar visos agresyviai ginamos krizės plano idėjos iš tiesų vien dėl tų aparatų?! Juk tik naivuoliai dar tiki, kad ministrui pirmininkui dėl mūsų žemdirbių interesų labai rūpi apmokestinti turguose pardavinėjamus lenkiškus mėsgalius ir baltarusiško kondensuoto pieno skardines.
Iš kur toks nuoseklus daugiametis prieraišumas kasos aparatams? Tuo jau galėtų pasidomėti specialiosios tarnybos, užuot šaudžiusios į mitinguoti išėjusius pensininkus, inteligentus, studentus, darbininkus ir ne vietoje bei ne laiku, tik pamanykite, šėlioti išdrįsusius nepilnamečius „pacukus“.
Tai būtų ne taip jau sunku – iš karto iš įtariamųjų sąrašo galima išbraukti koalicijos bendraklounus, nes šie turi kur kas „rimtesnių“ interesų.
Pradžiai užtektų dėmesį sutelkti tik į artimiausios bulterjero aplinkos ir bičiulių komercinę veiklą. O jeigu specialiosios tarnybos dėl kokių nors priežasčių, kaip antai lėšų ar laiko trūkumas, kompetencijos nebuvimas, nepanorės domėtis didžiojo pesimisto sąsajomis su kasos aparatais, padirbėti šiuo klausimu laisvalaikiu galėtų etikos sargai – tikrai gautų peno.
Jūs galvojate: „Absurdas čia kažkoks. Kam trečiam pagal svarbą gintaro krašto Asmeniui proteguoti tokį keistą versliuką, kaip čia aprašytasis?“ Daug kam juokingai atrodo. Matyt, kombinatoriaus vaizduotė ko nors „solidžiau“ nesugeba pagimdyti. Kita vertus, pinigai ne tokie jau ir menki – kalbama vis dėlto apie milijonus. O psichologai sako: „Pesimistas“, „Lūzerio kompleksas“... Leiskit nesutikti – ko gero, tai nepataisomas optimistas, jeigu sugeba puotauti maro metu.