Žodžiais „perkurti Ameriką“ prezidentas B.Obama atsikerta per amžius įsitvirtinusiam populistiniam konservatorių šūkiui: „Jeigu tai nesulūžę, netaisyk“. „Nieko nedarymo“ filosofija bukoje G.W.Busho administracijoje buvo įgavusi radikalią formą. Šios administracijos epitafija galėtų būti P.J.O'Rourke'o sąmojis: „Respublikonai yra partija, kuri netiki vyriausybės galimybėmis veikti ir eina į rinkimus norėdama tai įrodyti“.
Jeigu prezidentas B.Obama nori išlaikyti bent viltį išlipti iš G.W.Busho administracijos paliktų griuvėsių, jis pirmiausia turi įtikinti 45 proc. JAV gyventojų, kurie per rinkimus balsavo prieš jį, kad Amerika iš tiesų „sulūžo“. JAV įklimpusi, kaip sakė B.Obama, ne tik geopolitiniame liūne ir ekonominėje recesijoje.
Už šių bauginančių dalykų slypi netgi dar labiau šokiruojanti baisybė: visa laisvu verslu, griežtu individualizmu ir menku valstybės kišimusi pagrįsta politinė ekonominė sistema, kuria Amerika sukūrė savo globalią hegemoniją, atrodo, yra sugedusi. Kaip dar reikėtų apibūdinti situaciją, kai visos pagrindinės finansinės šalies institucijos ir dauguma didžiausių pramonės kompanijų iš principo bankrutavusios arba dirba tik su valdžios parama?
Nuo „Lehman Brothers“ bankroto rugsėjį prasidėjusi krizė, regis, diskreditavo daugelį įsitikinimų, kuriais remiantis buvo sukurta Amerikos gerovė ir demokratija. Šia prasme finansinę krizę iš tiesų galima palyginti su Berlyno sienos griūtimi. 1989 metais pasaulis – nuo Kinijos ir Rusijos iki Pietų Afrikos, Indijos ir Brazilijos – priėjo prie išvados, kad nėra rimtos alternatyvos rinkos ekonomikai. 2009 metais atrodo, kad visas pasaulis padarė priešingą išvadą – laisva rinka ir finansinis stimulas net turtingiausias ir rafinuočiausias visuomenes privedė prie katastrofos.
Tačiau tarp šių dviejų ašinių metų yra esminis skirtumas, ir mes vėl galime prisiminti gerąją prezidento B.Obamos šūkio pusę. Komunizmas buvo monolitinė ir nelanksti sistema, kuri prieštaravo žmogaus prigimčiai ir buvo brutaliai primesta. Kapitalizmas, priešingai, nuolat evoliucionuoja ir yra organiškai susijęs su žmonių santykiais. Jis tobulėja bandymų ir klaidų principu bei išbando begalę skirtingų formų. Štai kodėl po 1989 metų įsigalėjusio fundamentalaus tikėjimo laisva rinka žlugimas suteikia B.Obamai progą per naują Amerikos kapitalizmo evoliuciją nuvesti jį stabilesniu ir kur kas sėkmingesniu keliu. Sukurti naujos rūšies kapitalizmą bus pats svarbiausias iššūkis per B.Obamos prezidentavimą.
Dabar jau galima įžvelgti du šio evoliucinio proceso bruožus. Pirma, aišku, kad Amerika ir toliau lyderiaus pasaulyje – ne tik kaip karinė jėga ir technologijų inovatorė, bet ir kaip ekonominio valdymo modelis. Idėja, kad anglo-amerikietišką kapitalizmą pakeis europietiškas ar azijinis modelis, jau žlunga, nes Vokietija, Japonija ir Kinija suprato, jog jų ekonomikos priklauso nuo Amerikos (ir britų) paskolų rinkų ir finansinių institucijų netgi daugiau nei patys amerikiečiai. JAV jau šiemet gali pradėti atsigauti, o Europa ir Japonija toliau klampos po recesiją, todėl Amerikos ekonomikos valdymas vėl bus vertinamas kaip pavyzdinis modelis visame pasaulyje, o ne kaip pamokoma istorija.
Antra, Amerikos lyderystė paskatins kur kas pragmatiškesnį mąstymą apie tai, kur rinkos mechanizmai yra naudingi, o kur – beverčiai, apie teisingą pusiausvyrą tarp pelno siekimo ir socialinių tikslų ir apie santykinį privačios bei viešos iniciatyvos naudingumą.
Tai gali skambėti abstrakčiai, bet toks poslinkis JAV ideologijoje sukels praktinių pokyčių. Pavyzdžiui, kai tik bus suprasta, kad finansinės rinkos dažnai siunčia klaidingus signalus apie būstų, paskolų ar naftos barelių vertę, nauji krizės sprendimo būdai taps įmanomi. Taigi greičiausiai bus pripažinta, kad daug problemų reikia spręsti ne laisvosios rinkos principais, o finansinės iniciatyvos nėra būtinos ir jų nepakanka norint pasiekti socialinių tikslų.
Tai visiškai nereiškia, kad valstybės reikšmė išaugs. Kaip sakė prezidentas B.Obama: „Mes dabar klausiame ne to, ar mūsų vyriausybė per didelė, ar per maža, bet – ar ji dirba“.
Šie žodžiai priminė „Filantrokapitalizmą“ – puikią Matthew Bishopo ir Michaelo Greeno knygą. Joje aprašomi įvairiausi būdai, kaip milijardieriai išleido milžiniškas savo pinigų sumas norėdami pasiekti socialinių tikslaų, pavyzdžiui, Billo Gateso kampanija prieš maliariją arba George'o Soroso „atviros visuomenės“ projektas buvusiose komunistinėse diktatūrose. Pagrindinė šios knygos išvada ta, kad tokios pastangos galėtų tapti pavyzdžiu platesniam valdžios ir privataus verslo bendradarbiavimui – labdaringam arba ne.
Kaip pastebima knygoje, pats vertingiausias dalykas yra tai, kad šie filantrokapitalistai ne tik sumokėjo savo pinigų, bet ir sukūrė naują mąstymą: „Didžiausios visuomenės problemos turi būti sprendžiamos verslininkišku būdu, kai ypač daug dėmesio skiriama rezultatams; suprantama, kaip efektyviausiai panaudoti ribotus išteklius; greitai nusprendžiama, kur problemas pavyksta išspręsti, o kur reikia imtis kitų priemonių“.
Atsižvelgiant į tai, kad daugelis žmonių, kurie prisidės prie naujos prezidento administracijos, įskaitant ir patį B.Obamą, didžiąją savo karjeros dalį praleido ne pelno siekiančiame sektoriuje, filantrokapitalizmas gali tapti tuo nauju JAV kapitalizmo modeliu, kurį prezidentas dabar turi išrasti.
Apibendrinant galima pasakyti, kad finansinis reguliavimas ir makroekonominis valdymas dabar tikrai pripažins, jog ekonominę katastrofą sukėlė naivios teorijos apie „efektyvias“ finansų rinkas ir jų statistinius modelius. Tai vis dar bus kapitalizmas, bet „obamanomika“ nebandys atstatyti Amerikos pagal principą „rinka visada teisi“.