„Šit kaip? Tai kada ką nors gera patarsi ar padėsi? Galėtum su buteliu ateiti, o aš pasiimčiau, pavyzdžiui, kiaušinių“.
Taip, springdami juoku ir gėrėdamiesi savo šmaikštumu, prieš kelias dienas Seimo rūmų koridoriuje šnekučiavosi Darbo partijos frakcijos narys K.Daukšys ir jo padėjėjas, buvęs „darbiečių“ atstovas praėjusios kadencijos parlamente M.Žymantas.
Iš tiesų žmogui, juolab politikui, sunku susigaudyti, kas kam kaip nors padeda ar pataria. Juk Seime likęs negausus partijos laimingųjų būrelis būrį likimo ar rinkėjų nuskriaustų bendražygių įdarbino urmu.
Vienas kitas tūkstantėlis iš Seimo kasos, leidimas į svarbius rūmus, tautos išrinktojo patikėtinio pažymėjimas, pagaliau – jauki valdžios pastogės šiluma. Gal ir ne kažin kas, bet vis geriau negu nieko.
Juo labiau kad vadinamieji Seimo narių padėjėjai atlygį gali gauti vien už gražias akis, jeigu, žinoma, nenori pastatyti butelio savo geradariui.
„Darbiečiai“ – ne vieninteliai, atvirai parodę žmoniškąją ir partinę atjautą saviškiams.
Tai demonstruoja ir visos kitos frakcijos. Jų patarėjų ar padėjėjų būryje – irgi apstu draugų, draugų draugų, giminių, partijos bičiulių.
Arba paprasčiausių mirusiųjų sielų. Pastarųjų pinigus be vargo gali pasiimti pats Seimo narys.
Kas ir kada suskaičiuos, kiek pinigų kas mėnesį (kasmet!) už šį labdarybės, arba, tiesiai šnekant, atviro valstybės lėšų graibstymo rojų, sumokės mokesčių mokėtojai?
Kai tokia tvarka, ilgapirščiai politikai gali sau leisti ir pasismaginti. Pavyzdžiui, dėl akių pasivaržyti, kuris netgi labiau už Seimo vedėją myli tautą.