Jei vokiečiai būtų tokie kaip Danguolė Hackel, jie galėtų būti
savimi patenkinti. Ji stropiai mokėsi, nuoširdžiai juokėsi ir teigė:
„Šioje šalyje man patinka šparagai, didmiesčiai ir civilinis kodeksas“.
Bet vokiečiai ir ponia Hackel neseniai tapo sudėtingu dalyku.
Tiksliau pasakius, nuo to laiko, kai Lietuvoje gimusi, Konstance
(Badeno-Viurtembergo žemė ) gyvenanti D.Hackel nori tapti viena iš jų.
30-metė teigė, kad šiam savo norui įgyvendinti ji nemažai padarė:
Vokietijoje labai sėkmingai studijavo teisę, vieną egzaminų išlaikė
dviženkliu pažymiu, o tai pavyksta nedaugeliui. „Drįstu teigti, kad turiu
būtinų žinių Vokietijos pilietybei gauti“, - sakė D.Hackel.
Bet Vokietijos valdžios nuomone, lietuvė, pareiškusi norą tapti
šios šalies piliete, ne viską padarė. Mat norintys tapti Vokietijos piliečiais,
privalo turėti žinių apie Vokietijos teisėtvarką ir visuomeninę santvarką bei gyvenimo sąlygas.
Tai reikia įrodyti Vokietijos pilietybės testu pagal Pilietybės
įstatymo 10 paragrafo 5 pastraip1. Imigrantų reikalų tarnyba rašo:
“Niekas negali būti nuo to atleidžiamas“.
Valstybė remiasi įstatymu, o D.Hackel prašo padaryti išimtį, ir visai
įmanoma, kad administracinės teisės teisėjas tautos vardu turės
konstatuoti, jog valstybinis egzaminas galbūt gali pakeisti Vokietijos
pilietybės testą, kurį vis tiek išlaiko 98,9 proc. dalyvių.
Ginčas galėtų virsti farsu, jei už to neslypėtų politikavimas. Problema
ne ta, ar kas nors rimtai abejoja, jog teisininkės išsilavinimą turinti
ir daugiau nei septynerius metus Vokietijoje gyvenanti D.Hackel mažai
nutuokia apie šios šalies teisėtvarką ir visuomenę. Problema ta, ar ši šalis
iš tikrųjų taip siekia elgtis su savo protingiausiais imigrantais.
Jau daugelį metų Vokietijos politikai ir verslininkai sako, kad į šalį
reikia pritraukti daugiau puikių specialistų.
“Šalis dalyvauja lenktynėse dėl protingiausių galvų“, teigė Vokietijos prezidentas
Horstas Kohleris, ir, anot jo, „turi būti tęsiamos pastarojo meto
pastangos, kurios tikslingai nukreiptos palengvinti labai kvalifikuotų
asmenų imigraciją ir pasiūlyti jiems patrauklias profesijos ir gyvenimo
perspektyvas“.
Tai - gražūs žodžiai, kuriais dar prieš metus būtų patikėjusi
D.Hackel, tuo metu išlaikiusi savo pirmąjį valstybinį egzaminą.
Vokiečių kalbą ji išmoko dar Lietuvoje, o gavusi stipendiją
atvyko studijuoti į Konstancą. Jai patiko vokiečių teisė, ji dirbo
katedroje pagalbininke mokslo reikalams, ir jai patiko vokietis, už
kurio ištekėjo.
„Pilietybę galėjau gauti pagal savo vyrą. Bet aš pasirinkau kitą
būdą, jokiu būdu nenorėjau eiti pramintu keliu“, - sakė D.Hackel.
Imigrantų reikalų tarnyba taip pat nematė jokios problemos, pakako ir
to, kad lietuvaitė pragyveno šalyje mažiau nei aštuonerius metus - dėl
„išskirtinių pasiekimų integruojantis“. Šiuo požiūriu pilietybės
įstatymas yra kiek lankstesnis.
Bet paskui atėjo eilė Vokietijos pilietybės testui. Užsieniečiai privalo
jį laikyti nuo rugsėjo, - per pirmuosius tris mėnesius iš 18 tūkst.
dalyvių beveik visi išlaikė. Mat iš 33 klausimų teisingai reikia atsakyti
tik į 17. „Dėl juoko tris kartus testą laikiau internete ir 96 proc. mano
atsakymų buvo teisingi“, - sako lietuvė.
Jos vyras vokietis, istorijos mokytojas, geresnių žinių nepademonstravo.
Bet D.Hackel nesupranta, kodėl ji turėtų laikyti Vokietijos pilietybės testą:
„Nenoriu važiuoti į kitą miestą ar laukti, kol Konstance atsiras
galimybė“, - sako D.Hackel.
Tai susiję ne tik su išlaidomis, bet labiau principo reikalas,
„potvarkio prasmė ir tikslas“, kaip sako pati Danguolė.
Pagrindinis dalykas, dėl ko įsiliepsnojo diskusijos, kas atrodo labai
vokiška, kad galbūt D.Hackel dėlto turėtų tuojau pat išduoti vokišką
pasą. Dabar ji yra referendarė, kaip prokuratūros atstovė daug kartų kalbėjo
teisme.
„Tarp jų buvo daug mažų bylų ir didesnė sukčiavimo byla, kurios metu
pateikiau siūlymą atimti laisvę 15 mėnesių“, - sako D.Hackel,
kuri dar dėsto ir Konstanco universitete.
Bet valstybė, kuri jai patiki nagrinėti nusikaltimus ir mokyti
studentus, nenori jos atleisti nuo Vokietijos pilietybės testo.
Dėlto gruodžio pradžioje D.Hackel parašė laišką imigrantų reikalų
tarnybai ir pasirašė visais savo titulais.
„Peršasi mintis, jog tai veikiausiai nesusipratimas“, - rašė
teisininkė. D.Hackel buvo pranešta, jog jai būtų galima taikyti išimtį tik tuo
atveju, jei ji būtų baigusi Vokietijos gimnaziją.
O gal jai nepakanka ir valstybinio egzamino? Imigrantų reikalų tarnybos
atsakymas atėjo nedelsiant: “Ne”. „Deja, iki šiol dėl Vokietijos pilietybės testo netaikomos jokios
išimtys aukštųjų mokyklų absolventams“. Kitaip tariant, imigrantų
reikalų tarnyba to negali pakeisti.
Vienintelė paguoda: „Bet, turint galvoje, kad jūsų prašymas
nėra vienintelis, tokius atvejus dar kartą pateiksime vyriausybės
prezidiumui Freiberge“.
Praėjus dviems dienoms po to, kai šis straipsnis pasirodė Vokietijos
žurnale „Der Spiegel“, viskas žaibiškai pasikeitė.
Imigrantų reikalų tarnyba pranešė, jog „teisės ar vadybos studijas
(mažiausiai vienas valstybinis egzaminas arba akademinis laipsnis) baigę
ir pilietybės siekiantys asmenys, atleidžiami nuo pilietybės testo“.
Tokį sprendimą priėmė Badeno-Viurtembergo vyriausybės prezidiumas kartu
su Badeno-Viurtembergo vidaus reikalų ministerija. Taigi, D.Hackel nereikės įrodinėti, ką ji žino apie Vokietiją.