Vėliau R.Milašiūnas prablaivėjo ir A.Kubiliaus atsiprašė – esą jis taip
nesakė. Tačiau paaiškėjo (lrytas.lt buvo priverstas paskelbti visą pokalbio įrašą),
kad būtent taip jis ir sakė.
Gėda dabar tokia, kad nors nerk nuogu užpakaliu tiesiai į dilgėlyną!
Velniai griebtų, tai kada – jei apskritai taip buvo – R.Milašiūnas užgėrė?
Kalbėdamas ir nefiksuodamas, ką kalba, ar atgailaudamas
dėl to, kas išsprūdo, o kaltę versdamas jaunai žurnalistei?
Tiesą sakant, visada įdomu stebėti tokias viešas psichoanalitikų
dvikovas. Ypač, kai kalbama apie politikus.
Iš panašių diskusijų paprastai daug kas paaiškėja – gali pasidaryti ir
tam tikras išvadas, tačiau kyla ir nemažai klausimų.
Pavyzdžiui, kaip R.Milašiūnas galėjo paisyti to neutralumo principo,
jeigu jis tikrai yra įsitikinęs, kad mūsų premjeras yra „užprogramuotas
pralaimėtojas?“
Nutylėti viešo asmens pavardę ir nekalbėti apie jo viešus santykius su
įsiaudrinusia visuomene, į kurią jau šaudoma guminėmis kulkomis,
atrodytų, be galo kvaila.
Norėdamas išlaikyti pusiausvyrą, gal turėjo pasakyti, kad A.Kubilius kartais gali
būti ir „užprogramuotas laimėtojas“ – priklausomai nuo to, kas ir už
kokią sumą jį užprogramavo?
Galėjo R.Milašiūnas žurnalistei paaiškinti, kad jis tų audringų įvykių
ir politikų elgesio jų metu nekomentuos – etika neleidžia.
Na, įsivaizduokime dabar tokį vaizdelį: Seimo rūmai skęsta dūmuose,
aplink juos su plytgaliais laksto riaušininkai, skydais prisidengę
pareigūnai braunasi į minią ir tramdo ją lazdomis, paleidžia kelis
tūkstančius guminių kulkų, seimūnai pro langus kaišioja špygas ir
pirštais rodo kalėjimo grotas reiškiančius ženklus, o pirmieji asmenys nei su
taikia minia, nei su riaušininkais kalbėtis neina.
O visuomenės elitas – garsūs menininkai, įtakingi verslininkai
ir medikai, prisidengdami etikos taisyklėmis, nesikiša ir nieko
nekomentuoja.
Trenkite mane su varteliais, bet tai būtų neadekvatu tiems procesams,
kurie vyksta mūsų visuomenėje!
Žodžiai „etika“, „neutralumas“, „objektyvumas“ bei kiti į juos panašūs
intelektualų labai dažnai vartojami ir tada, kai atsiranda reikalas
stoti silpnesniųjų pusėn bei kritikuoti valdžią, bet pilietiškumo jausmą
nugali baimė.
Štai ir minėtas psichoanalitikas T.Kajokas rašo, kad mūsų premjeras gal
net dešimtis kartų buvo susitikęs su įvairiomis visuomenės grupėmis,
rengė spaudos konferencijas, tačiau daug kas priklauso ir nuo noro
išgirsti, įsiklausyti bei suprasti.
Jei tai galime vadinti pilietiškumu – kai kažkas už kitus nusprendžia,
kad su jais tikrai buvo kalbama, tačiau jie patys buvo kurti ir todėl
dabar yra kalti, tai tada: „Nafik“, baigiam tas diskusijas!“
Pilietiškas žmogus yra ne tas, kuris eina mitinguoti tik dėl savo bėdų,
bet tas, kuris ateis, nes skauda jo kaimynui.
Lietuvio bendruomeniškumą su šaknimis išrovė sovietmetis, todėl ir dabar
mes nuolat linkę kartoti, kad valdžia visada be išlygų yra gera, o minia
protestuotojų yra lyginama su įsiklausyti ir išgirsti nesugebančia avinų
banda.
Bet taip manyti – klaidinga.
Tai turėtų žeminti kiekvieną iš mūsų, net nesvarbu, kuriai partijai
simpatizuojame. Juk vėliau dėl tokio požiūrio kentėtų visi.
Galop juk ir pats A.Kubilius jau pripažino, kad ne visų ir nepakankamai
klausėsi, todėl pridarė klaidų, kurias dabar rengiasi taisyti.
O ar nebūtų dabar visiems geriau, jeigu tų klaidų nebūtų buvę, jeigu
daug anksčiau ir ryžtingiau kažkas būtų pasakęs, kad valdančioji dauguma
įstatymus naktimis kurpia jau iš anksto užsiprogramavusi konfliktui ir
pralaimėjimui – ji nesikalbės su pas juos ateisiančia avinų banda.
Kai pats netiki tuo, ką darai, sunku savyje surasti jėgų perduoti
tą tikėjimą ir mitinguojančiai miniai.
Tuomet belieka žvelgti į žmones pro langą, kviestis policiją ir tikėti,
kad jų skydai ir kulkos - vienintelė atrama šiame sudėtingų permainų kelyje.