Menininkas G.Jonkus, rodos, visada išlaiko ramią veido išraišką ir santūrią
šypseną. Kai finansinės krizės ir valdžios reformų sugniuždyti kultūrininkai
atsiduria ties rezignacijos riba, G. Jonkus laikosi stoiškai, o kalbėdamas
apie kokią nors problemą neskuba leistis į kraštutinumus.
- Ką tik mokiniui pasakojote apie susapnuotą skulptūrą. Išties, labai
lietuviškas vaizdelis. Gal ši skulptūra galėtų būti skirta Lietuvos vardo
paminėjimo tūkstantmečiui įamžinti?
- Taip, taip (juokiasi) gera idėja.
- Iš menininkų, o ypač skulptorių, dažnai galima išgirsti nuomonę, jog
sovietmečiu buvo geriau: ir užsakymų netrūkdavo, ir dirbtuvę
miesto centre duodavo, ir kai kuriais privilegijuotųjų malonumais pasimėgaut
atsirasdavo galimybių.
- Aš taip nepasakyčiau. Per vargus gaudavai ir užsakymų, ir dirbtuves. O
elitas buvo tada, elitas yra ir dabar. Korupcija mene neišnyko. Turiu
vilčių, jog jaunojoje kartoje to nebus.
- Lietuvos mene vyrauja klanai?
- Iš dalies – taip. Klaipėdoje, ir ne tik. Duok Dieve, visa tai pasikeis.
- Devyniolika metų dirbate dailės mokytoju Eduardo Balsio menų gimnazijoje,
septynerius metus dėstytojaujate vaikų dailės mokykloje, esate Klaipėdos
universiteto dailės katedros lektorius. Ar pedagoginis darbas riboja
kūrybinę laisvę?
- Riboja laiką. Nors kita vertus, laiko negaila skirti tiems, kurie iš
tikrųjų nori iš tavęs kažką gauti, pasisemti, ir kuriems pats gali kažką
duoti. Labiausiai gaila, kai matai, jog darbas beprasmiškas. Tada ir tas
laikas, kurį praleidi, tampa tuščiu.
- Tapytojų, skulptorių, grafikų gildijos pamažu nyksta, menas universalėja.
Gerai ar blogai?
- Aš - visuomet už integraciją. Naujovių reikia ieškot. Aš už tapybinę
skulptūrą, už grafinę tapybą. Kas yra skulptorius, tapytojas, grafikas?
Jei siaurai suvoki, pavyzdžiui, skulptūrą, tai ir sėdi užsidaręs, nieko
nepasiekęs. Kitaip tariant, savo sultyse ilgai negali virti. Pasaulyje tiek
daug atrasta, bet vis tiek kyla noras sugalvoti kažką nauja, netikėta,
nustebinti patį save.
- Pats esate „senosios mokyklos“ atstovas.
- Jau nebe senosios, greičiau – atšilimo.
- Koks šios kartos atstovo požiūris į jaunuosius kūrėjus? Gal per
daug užsižaista koncepcijomis ir per mažai dėmesio skiriama formai?
- Tai faktas. Ko gero, per daug nusivažiuota su ta idėja. Aš pasigendu
formos, ypač kai kalbama apie skulptūrą, apie plastiką. Dabarties menui
trūksta ilgaamžiškumo, jis nebeturi išliekamosios vertės. O geras kūrinys
privalo turėti išliekamąją vertę, ir būtent todėl menininkas turi jausti
didelę atsakomybę. Kai tavo darbas pastebimas viešumoje, jis tavyje lieka
tartum amžinas šašas. Būtent - ne žaizda, o šašas.
- Ką keistumėte šiandienos švietimo sistemoje?
- Oi, kad aš apie tai mažai galvojau. Jaunimo ateitis yra studijinis
mokslas. Ta tradicinė pedagogika meno srity yra teisingiausia. Mokinys
turi praeiti tą patį, ką ir tu praėjai, kitaip gali pilstyti teoriją į
valias, o mokinys vis tiek liks nieko neišmokęs.
- Ar esate patenkintas sistema mokymosi įstaigų, kuriose dirbate?
- Nepasakyčiau. Tai dar nėra tobula sistema. Toli gražu.
- Kas yra jūsų mūza?
- Dažniausiai kūrybinės mintys ateina galvojant apie nereikšmingus dalykus.
Labai dažnai idėjos aplanko per sapnus, o kartais jos užklumpa bemiegėmis
naktimis. Net kai važiuoja stogas, vis tiek kažką atrandu.
- O kas labiausiai trukdo kurti?
- Buitinės problemos. Vis tiek nesi laisvas nuo jų, ir tai varžo labiau už bet ką kita.
- Rašytojai, nusivylę valdžios vykdoma politika, pastatė
karstą knygoms priešais Seimo rūmus. Ar neketinate imtis panašios
iniciatyvos? Nedeginsite molbertų ir nedaužysite gibsinių biustų?
- Aš ne griovėjas. Aš - statytojas ir kūrėjas. Nemanau, kad tokiu būdų kažką
pasieksi. Alternatyva turi atnešti teigiamų dalykų. Kuo kalti tie daiktai?
Kokia naikinimo prasmė? Naikinimas nepasiteisina. Patobulinti,
pagerinti, o ne naikinti reikia.