Ji — keturias savo eilėraščių knygas išleidusi poetė, Alytaus Panemunės vidurinės mokyklos fizikos mokytoja ekspertė ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Bet pastaruoju metu vis dažniau vadinama tiesiog Antano mama. Kartais kai kur taip ir pristatoma.
Moteris į tai reaguoja motiniškai atlaidžiai ir ramiai. Ji pripažįsta, kad savaip išgarsėjęs jos jaunėlis Antanas išgarsino ir ją. „Mane gal tik fizikų visuomenė labiau žinojo, o šiaip buvau tik provincijoje žinoma poetė ir visai nesiekiau išgarsėti“, — santūriai šyptelėjo 58 metų S.Nedzinskienė.
Ji šypsosi dažnai. Kalba atvirai ir nuoširdžiai. Nevengia atsakymų net į tuos klausimus, kurie jai nemalonūs. Tik sakiniai tuomet sutrumpėja, balsas kiek įsitempia ar prieš prabylant išsiveržia atodūsis.
Įprastų darbų verpete energingai besisukusiai moteriai jauniausio iš trijų sūnų savotiškas išgarsėjimas ir netikėtas posūkis į politiką tapo nelengva našta, atmiešta nerimu ir nuogąstavimais: kad jis ten, Seime, elgtųsi, kaip dera, kad tik nepadarytų gėdos šeimai.
„Jis sąžiningas, neturėtų kur nors nukrypti“, — vylėsi vieno jauniausių ir politikoje dar nepasižymėjusio, bet prieštaringų vertinimų jau nuo pat išrinkimo sulaukusio parlamentaro Antano Nedzinsko motina.
Sūnui tapus Seimo nariu, ji jaučiasi panašiai, kaip prieš keletą metų, kai Antanas dalyvavo jį išgarsinusiame televizijos realybės šou.
„Man nebuvo didelio streso dėl to, kad jis ten nuėjo. Daug neramiau pasidarė po to, kai buvo paverstas keistuoliu, komišku personažu. Žinau, kad jis toks nėra, bet žiūrėdavau tas laidas ir kaip mamai širdy — toks nerimas“, — prisiminė S.Nedzinskienė.
Tas nerimas į širdį grįžo ir dabar. „Kažkaip baisiau gyventi pasidarė. Išgyvenu“, — šyptelėdama ištarė moteris.
— Dėl ko tas nerimas?
— Viešumas veikia, atsakomybė didesnė. Visa tai ramybės tikrai neprideda.
— Ar Antanas, prieš keletą metų eidamas į televizijos realybės šou, o visai neseniai — į Seimo rinkimus, tarėsi su jumis, klausė patarimo?
— Jis pasakė, kad eina. O mano nuostata yra viena: nesulaikyti. Aš taip galvoju: duodi vaikui tam tikrą kryptį ir tegu jis skrenda. Ir vaikus mokykloje skatinu, kad reikštųsi visur, kur tik yra galimybių.
Kai Antanas, eidamas į tą televizijos šou, po paskutinės atrankos paskambino ir klausė, ką daryti, nes labai žiauri sutartis, atsakiau: jei pradėjai, tai eik iki galo. Niekada nestabdėme vaikų.
— Žiūrėdavote tas laidas?
— Pažiūrėdavau. Ir tėvas žiūrėdavo. Mes nežinojome, kaip ten bus. Nesitikėjome, kad taip viskas pasisuks ir jis taps keistuoliu.
— Kaip atrodo, kodėl jis tapo tokiu personažu?
— Jis kitaip mąstantis, jo kitokios vertybės. Gal rengėjams buvo keista, kad toks jaunas žmogus kolekcionuoja seną estradinę muziką, kai jo bendraamžiai repuoja ar ką nors kita daro.
Bet jis nebijo būti kitoks, nebijo pasakyti to, kas galbūt nėra populiaru, nebijo prisipažinti, kad mąsto kitaip.
Tuomet, kai jis buvo tame realybės šou, labiausiai išgyvenau dėl jo mokslų, nes jau buvo pradėjęs studijuoti viešųjų ryšių magistrantūroje. Bijojau, kad tas šou gali sutrukdyti. Kai jis iškrito, man palengvėjo: ir dėl mokslų, ir šiaip įtampa atslūgo — juk vis tiek žiūri ir išgyveni.
Nors aš tolerantiška. Manęs nešokiruoja tai, kuo kiti piktinasi. Nesu linkusi žmogaus teisti.
— Bet Antano įvaizdžio ir elgesio vertinimų, ko gero, buvo visokių?
— Vaikai mokykloje, aišku, pakomentuodavo. Bet tai buvo šviesi, gera reakcija, nieko užgaulaus. Antanas, kai mokėsi mokykloje, tikrai nebuvo atsiskyrėlis. Jis buvo mėgstamas, turėjo humoro jausmą.
— Ar, kai viskas baigėsi, nepasakėte: ir kur tave, sūnau, velnias nešė?
— Taigi vis tiek nieko nepakeisi, tad nieko ir nesakiau. „Kas buvo nesvarbu/kas atsitiks rytoj neaišku/todėl šią dieną mes abu/ skaitykime lyg meilės laišką“, — nusijuokdama savo pačios eilėraščio posmą padeklamavo S.Nedzinskienė.
— Tačiau ir pasibaigus televizijos šou, Antanas lyg ir stengėsi išlaikyti tą jam sukurtą keistuolio įvaizdį?
— Gal jam tiesiog nepavyko jo taip greit atsikratyti? Net ir dabar visi jį nori matyti tik tokį. Kai tapo Seimo nariu, iš karto pasirodė antraščių: „Seimas turės Fontaną“. Tai reiškė — kaip ir kokį juokdarį.
— Nesmagu dėl to?
— Aišku, ne.
— Ši tema jums nemaloni?
— Ne tai, kad nemalonu. Aš susitaikiau: kaip yra, taip yra. Ką čia pakeisi? Ir vaikas jau suaugęs, ką galiu jam pasakyti? Dabar labiau filosofiškai žiūriu į viską: ką Dievas paskyrė žmogeliui, per viską jis ir turi pereiti. Jeigu jam taip skirta, taip ir bus, aš pakeisti nieko negaliu.
— Ką atsakytumėte pašaipūnams, traukiantiems per dantį Antano išrinkimą Seimo nariu?
— Seime jis tikrai bus rimtas žmogus — ką pradės, tą padarys. Jis turi užsispyrimo, kruopštumo.
Jis domisi senoviniais automobiliais. Kai pamačiau pastarojo, kurį parvilko į namus, griaučius, mane apėmė depresija. O Antanas jį padarė kaip saldainį, viską savo rankomis. Parsisiuntė detalių, o vienos niekur negavęs, išsiliejo pats.
Žinoma, žmonėms neuždrausi manyti, kad jis yra toks, kokį jie įsivaizduoja. Bet man jis nėra toks. O kiti specialiai nori parodyti, kad jis kažkoks kitoks. Suprantu ir tuos televizijos laidų rengėjus — jie nori pritraukti žiūrovų. Bet tikiu, kad Antanas pakeis įvaizdį. Gal ir sunkiai. Bet jis parodys, kad nėra toks — keistuolis ir juokdarys.
— Jums norėtųsi, kad tai jis įrodytų?
— Žinoma. Mamai norisi, kad kiekvienas jos vaikas būtų įvertintas. Aš Antaną matau kaip rimtą žmogų. Gal jo kiek kitoks požiūris į gyvenimą nei daugelio dabartinio jaunimo, bet jis yra normalus žmogus.
— Ar nemėginote Antano atkalbėti nuo kandidatavimo į Seimo narius? Juk politikams tenka didelė kritikos dozė dėl visko, kas yra blogai?
— Kai jis man pernai liepą pasakė, kad eis į rinkimus, nelabai patikėjau, kad taip ir padarys. Bet mano nuostata — nesulaikyti. Kiekvienam reikia išbandyti save. Kita vertus, jis labai sunkų kelią pasirinko. Labai kruopščiai ir daug dirbo per rinkimų kampaniją: pasirašinėjo tūkstančius skrajučių, važinėjo po kaimus susitikti su žmonėmis.
— Padėjote jam?
— Tėvas padėjo. Aš tuo metu gyvenau kitais rūpesčiais: mokyklos 20-mečiui reikėjo išleisti savo parengtą knygą apie mokyklos istoriją. Tai man buvo skydas nuo visų rinkimų stresų.
— Ar savo jaunėlį Antanu pavadinote vyro garbei?
— Vyriausias mūsų sūnus Laimis už Antaną vyresnis devyneriais, vidurinis Linas — šešeriais metais.
Laukdamasi trečiojo kūdikio, labai norėjau, kad gimtų mergaitė. Ir pasakiau, kad jeigu gims berniukas, tai bus Antanukas pagrandukas, nes vyras Antanas. Gimus berniukui, nuomonės keisti jau nebegalėjau. Nors eidamas įregistruoti kūdikio vardo, vyras kelis kartus tikslinosi, ar tikrai taip. Bet jeigu jau aš duodu žodį, tai nesitraukiu.
O kai Antanas ruošėsi dalyvauti tame realybės šou, net pasidžiaugė: kaip gerai, kad jo vardas toks išskirtinis.
— Ar jis išskirtinis vaikas ir šeimoje?
— Visi trys broliai labai gražiai bendrauja ir nesakyčiau, kad Antanas koks nors kitoks. Jo pomėgiai, profesija kitokia. Abu vyresnieji mūsų sūnūs „tiksliukai“, baigę Kauno technologijos universitetą, vyras inžinierius, aš — fizikė.
O Antanas pasakė: aš nestudijuosiu ten, kur yra tikslieji mokslai. Ir baigė bibliotekininkystės ir komunikacijos bakalauro studijas, viešųjų ryšių magistrantūrą.
Dabar, kai buvo grįžęs namo, užsiminiau, gal vertėtų pradėti teisę studijuoti. Bet jis atsakė, kad Seimas — geriau negu universitetas. Matyt, jam ten daug naujovių.
— Nesiskundžia, kad sunku, nauja, nesuprantama?
— Sako, kad viskas gerai. Nors kartais širdimi jaučiu, kad gal ir ne viskas gerai — toks nerimas būna. Seimas — kolektyvinis darbas, vienas ten kažin ko padaryti negali.
— Ar savo šeimos dar nesukūręs jaunėlis daug paslapčių patiki motinai?
— Pasišnekame. Jis žino, kad moku saugoti paslaptis. Man pirmai pernai vasarą pasakė, kad ketina kandidatuoti į Seimą, bet netrukus ir visiems pranešė.
Vyresnieji sūnūs jau savo šeimą sukūrę. Aš du anūkus ir vieną anūkėlę turiu. Tik prisipažinsiu, kad anūkų neauginau visai. Gal dėl savo darbo. Vaikai kažkaip susitvarko patys.
— O jums vaikus auginti močiutės padėjo?
— Mano vaikai — labai savarankiški. Jie nuo mažens viską įprato daryti patys. Bet ir be močiučių pagalbos neišsivertėme.
Prisimenu, kartą vyriausias Laimis, kai vakare prieš miegą skaičiau pasaką, paprašė: „Mamyte, nupirkite mažą lėliuką, tada būsite namie ir padėsite man ruošti pamokas“. Tuomet man ir kilo mintis apie trečią vaiką.
Bet jį pagimdžiusi namie vis tiek ilgai neišbuvau. Antanui buvo 9 mėnesiai, kai grįžau į darbą, jį palikau prižiūrėti močiutei. Esu darboholikė. (Nusijuokė.)
Kai Antanui reikėjo eiti į pirmą klasę, pakeičiau darbą — perėjau dirbti į Panemunės vidurinę, kurią jis pradėjo lankyti. Jis toks lyg ir nedrąsus buvo. Pagalvojau: vyresnius vaikus skriaudžiau per savo darbą, nuo ryto iki vakaro dirbau, tai nors vieną reikia palepinti.
Man būdavo keista, kai nuėjusi į klasės tėvų susirinkimą girdėdavau, kaip kitos motinos atmintinai žino, kas vaikams namų darbų užduota. Aš nė vienam nepadėdavau, net ir Antanui, nors toje pačioje mokykloje dirbau — tiesiog nebuvau įpratusi.
— Ar vėliau priekaištų iš vaikų dėl dėmesio stokos neišgirdote?
— Dėl to — niekada. Tik Antanas, kai susiruošė dalyvauti tame realybės šou, papriekaištavo: „Laimį tai leidote į muzikos mokyklą, o aš turėjau namą statyti“.
Vyriausią mes iš tiesų leidome į muzikos mokyklą, bet jis ją baigė, ir tiek, gyvenimo su muzika nesusiejo. Iš kur galėjome žinoti, kad Antanas to norės?
O namą patys statėme, visiems trims vaikams darbo užteko. Vyresnieji vasarą išorines sienas mūrijo, Antanas — vidines. Tėvas rytą prieš išeidamas į darbą ištiesdavo virvutę, kad lygiai būtų, parodydavo — kaip ir jie dirbdavo.
— Augdami vaikai didelių rūpesčių nepridarė? Juk trys berniukai.
— Man dėl jų plaukas nuo galvos nenukrito. Tik pati jaučiuosi kalta prieš juos, kad per savo darbą esu nuskriaudusi. Mes su vyru visada daug dirbome, bet ir vaikus prie darbo pripratinome. Nė viena mano marti nepasiskųs, kad vyras nemoka vinies į sieną įkalti.
Kalbėjomės S.Nedzinskienės darbo kabinete Alytaus Panemunės vidurinėje mokykloje. Čia moteris dirba 20 metų, nuo pat mokyklos atidarymo. Ji nekantravo parodyti mokyklos muziejaus, bibliotekos, šiuolaikiškai įrengto fizikos kabineto.
„Mokykla — visas mano gyvenimas“, — ir patenkinta, ir lyg jausdamasi dėl to kiek kalta prisipažino S.Nedzinskienė.
Užsiminus, kad darbas mokykloje sunkus, ji nuoširdžiai paprieštaravo: „Nesakyčiau, kad mokykloje sunku dirbti. Policijoje dirbti daug baisiau. O mokykla — gerumo oazė. Daug kam taip sakau. Vaikai nėra pati sunkiausia mūsų visuomenės dalis. Per pamokas su vaikais aš net kažkaip atsigaunu“, — tikino 34 metus mokytoja dirbanti alytiškė.
Jai pavyksta rasti bendrą kalbą su vaikais ir per pamokas retai kada tenka pakelti balsą. Neseniai viena įsišurmuliavusi klasė nurimo mokytojai paklausus: „Nejaugi norite, kad pakelčiau balsą? Aš jus gerbiu kaip Dievo kūrinius ir nenoriu ant jūsų rėkti“. Nuščiuvusioje klasėje netrukus pasigirdo atsiprašymai. „Man pačiai vaikų reakcija buvo netikėta“, — prisipažino S.Nedzinskienė.
Ant jos darbo stalo gulėjo keturios poezijos knygos — jos pačios eilėraščių rinkiniai. Eiles rašanti fizikos mokytoja. Neįprasta.
„Esu geriausia poetė tarp fizikų arba geriausia fizikė tarp poetų“, — nusijuokė S.Nedzinskienė.
Kalbėti apie fiziką ir poeziją jai lengva. Moteris iškart atgyja. Nors kažkada tik labai gerais pažymiais baigusiai vidurinę mokyklą jai buvo sunku apsispręsti, ką rinktis.
Pirmenybę fizikai atidavusi poetiškos sielos moteris niekada to nesigailėjo. „Jeigu būčiau studijavusi lietuvių kalbą ir literatūrą, tai dabar eilėraščių tikriausiai nerašyčiau, nes labai daug laiko reikėtų mokinių rašto darbams taisyti“, — svarstė ji.
Ar verta stebėtis, kad jos eilėraščiai — ne tik apie meilę, jausmų pasaulį. Yra ir susijusių su fizika. Apie jėgą, garsą, šviesą, visuotinę trauką. Vienas mėgstamiausių — „Reliatyvumas“.
Pirmąją fizikos pamoką su nauja klase jau daugelį metų ji pradeda tuo pačiu trumpu savo eilėraščiu: „Mylėki fiziką/kaip saulę/joje tiek daug/šviesių minčių/juk fizika/žavus pasaulis/su milijonais paslapčių“.
„Mano eilėraščiai daugiausia trumpi — mėgstu viską lakoniškai pasakyti“, — prisipažino S.Nedzinskienė.
Ji daug ką linkusi paaiškinti fizikos dėsniais. „Kaip fizikoje yra svyravimai, taip ir mūsų gyvenime: tai ant bangos, tai atoslūgis“, — įsitikinusi eiles rašanti fizikė.
Kiekvieną tokį teiginį ji gali pagrįsti ir savo eilėraščiu: melodingu, visada turinčiu aiškų rimą. Net kartais sukuria juos pagal kokią nors melodiją: pirmiausia mintyse paniūniuoja, paskui užrašo.
„Niekada specialiai atsisėdusi eilėraščių nekuriu. Man jie susidėlioja galvoje. Ką nors veikdama, ypač žemę dirbdama, sugalvoju, sudėstau, tuomet tik ateinu ir užrašau. O rytą paskaitau ir galvoju: Viešpatie, iš kur man tokios mintys atėjo? Jei neužrašyčiau, jas tikriausiai pamirščiau“, — juokdamasi pasakojo S.Nedzinskienė.
Pasaulį ir gyvenimą ji linkusi matyti šviesų ir stengiasi neapsisunkinti blogomis mintimis.
„Gyvenu pagal Murphy filosofiją: neturėk blogų minčių apie žmogų, nes tas žmogus tokių minčių nemato, o jos tave graužia. Kai neturi blogų minčių, labai gera gyventi. O kai būna skaudu, parašau eilėraštį — išlieju tą skaudulį ir man praeina“, — optimistiškai kalbėjo vis dar keistuolio Antano mama.