Danų dainininkas ir rašytojas M.Hallas: „Danijos socialinio saugumo tinklas virto tramdomaisiais marškiniais“

Debiutinis jo albumas „The Icecold Waters Of The Egocentric Calculation“ (1981) tapo atskaitos tašku šiuolaikinės danų muzikos istorijoje. Autorius yra pelnęs daugelį prestižinių šiuolaikinės muzikos kūrėjams skiriamų apdovanojimų. Šiuo metu greta muzikos ir literatūros M.Hallas aktyviai dirba dizaino srityje, kuria videomeną ir instaliacijas. Didžiausias jo literatūrinis projektas – romanas „Paskutinis romantikas“, pasirodęs 2005 metais.

Penkerius ilgus ir niūrius metus Martinas Hallas rašė „Paskutinį romantiką“ – visos devintojo dešimtmečio kartos romaną. Jam pačiam ši knyga atrodo „murzina“. Bet tai svarbus kūrinys, kurio veiksmas prasideda kelione per devintojo dešimtmečio pankų kultūrą – ir tai bene stipriausia, ryškiausia romano dalis. Martinui Hallui rūpėjo „išvalyti“ savo sistemą nuo susikaupusios medžiagos. Ir tik tada, kai atsiskaitė su praeitimi, pasak paties autoriaus, jam atsivėrė kelias į ateitį.

Šiame interviu rašytojas kalba apie paskutiniuosius du dvidešimtojo amžiaus dešimtmečius ir apie šiuos laikus. Taip pat apie romantikus degančiomis sielomis ir snaudžiančius nacionalinius simbolius.

- Romantikas yra žmogus, siekiantis atsikratyti kasdienybės. Ant kortos trokštantis pastatyti viską ir gyventi taip, tarsi būtų degantis taikinys. Gyvenimas yra bandymų laboratorija, kurioje vaidini pats save, ant kortos pastatęs gyvenimą.

Pagrindinis knygos veikėjas jaučiasi taip, tarsi būtų paskutinis kovotojas už romantiškąją tradiciją: turėti noro rizikuoti ir išdrįsti peržengti ribas, net jei tai kainuotų asmeninį saugumą. Taigi jis suvokia save kaip paskutinį romantiką, bet lemiamą akimirką suabejoja, nes pastebi, kad romantiškoji dvasia, už kurią kovojo kūrybingasis pogrindis devintojo dešimtmečio pradžioje – už teisę būti išgirstam ir išreikšti save – staiga tapo visuotinai priimtu reiškiniu.

Galima sakyti, kad visa mūsų kultūra yra tapusi antiromantine: visi nori realizuoti save, peržengti ribas ir viską patirti. Neliečiamoji savirealizacijos teisė tapo masių teise. Tad ore lyg ir plevena klausimas – ar jis paskutinis romantikas, o galbūt tiesiog pirmasis.

- Prieš pradėdamas rašyti knygą, trejus metus rašiau dienoraštį „Komunikadzė“. Pajutau, kad rašydamas sau, o ne skaitytojui, esu laisvesnis, be kokios nors prisiimtos manieros. Tai buvo teigiamas posūkis.

Tais pačiais metais atsitiko taip, kad dėl visiško išsekimo teko keliems mėnesiams atsigulti į lovą. Turėjau laiko apmąstyti, kaip patekau į tokią padėtį, kad, viena vertus, turiu išsipūtusią sąskaitą banke, o kita vertus, atsidūriau toli nuo romantinių idealų, kuriuos puoselėjau. Tiesiog buvau priverstas apmąstyti savo gyvenimą.

Tuo metu apsižvalgiau, kad nėra knygų, skirtų mano kartai. Laikotarpio aprašymuose, kuriuos skaitydavau, neatpažindavau savo kartos. Dažniausiai perskaitai ką nors apie „Duran Duran“, odinius kaklaraiščius ir pašiauštus plaukus. Žodžiu, labai toli nuo to, kas supo mane – pankų kultūra, savižudybės ir gausybė perdozavimo atvejų. Asmenybės brendo gėjų klubuose, kurie buvo saugi priebėga, nes daugumoje kitų vietų būdavai tiesiog sumušamas, ir vartodamos amfetaminą, nes tai pigu, be to, palaikydavo kūrybingumą. Taigi nemenkos ištvermės reikalaujanti darbotvarkė.

Daugelio vietų, kuriose anuomet lankydavaisi, jau irgi nebėra... klubinė aplinka nyksta taip greitai, kaip rasa pašvietus saulei. Žodžiu, pasigedau tikro kultūrinio dokumento.

- Devintasis dešimtmetis buvo paženklintas didžiulio romantiško vidinio rimtumo, o dešimtasis – visai logiškai – priešingai. Ryškus devintojo dešimtmečio bruožas buvo nepriteklius daugeliu prasmių: dvasingumo ilgesys, nedarbas, sunki finansinė padėtis. Dešimtasis dešimtmetis buvo gerovės laikai, kuriuos lėmė staiga išsipūtęs informacinių technologijų burbulas ir JAV ekonomikos suklestėjimas, o taip pat viltis, kurią, šiaip ar taip, reprezentavo Billas Clintonas.

Staiga visur pridygo tabako ir šiaip visokių ne pirmo būtinumo daiktų parduotuvėlių. Iš tikrųjų perdėtas vartojimas ėmė ryškėti kaip akį rėžiantis kontrastas spartietiškesnei devintojo dešimtmečio aplinkai.

Jeigu kur nors ir slėpdavaisi devintajame dešimtmetyje, tai po saulės akiniais. Karaliavo estetizmas ir savo įvaizdžio pateikimas. Dešimtajame dešimtmetyje buvo slepiamasi už ironijos. Naujasis tūkstantmetis pažymėtas naujos rimties, kuri man panaši į devintojo dešimtmečio. Dažnai skaitau paskaitas gimnazijose ir tikrai tą rimtumą jaučiu. Rugsėjo 11-ąją patirtas šokas privertė jaunimą susikaupti ir sugrąžino rimtumą. Liūdna, kad tokiu būdu. Bet kad jau situacija tokia, džiaugiuosi dėl dvasinio artumo, kurį sugrąžino nuolatinė terorizmo grėsmė. Pagalbos ir paramos bei aplinkosaugos organizacijos tiesiog sprogsta nuo žaibiškai didėjančio narių skaičiaus.

Taip yra todėl, kad vėl atsirado išorinis pavojus, panašiai kaip devintajame dešimtmetyje, kuris buvo paženklintas atominio karo grėsmės. Tai suartina žmones ir suteikia gyvenimui daugiau dvasingumo, aš tai labai vertinu. Dešimtajame dešimtmetyje jaučiausi nejaukiai. Kaip dainų autorius uždirbau daug, bet, analizuojant kultūrinį kontekstą, tai buvo labai padrikas dešimtmetis. Tad džiaugiuosi tuo įsijautimu, kurį sugrąžino nauji grėsmės ženklai.

- Kasparas Vindingas kartą yra pasakęs, kad Danijoje mes ne itin mokame būti žvaigždėmis. Taip jis sakė dešimtojo dešimtmečio viduryje. Na, popkultūra šią situaciją pataisė su kaupu – dabar jau visi trokšta būti žvaigždės. Bet mums nepatinka savimi pasitikintis talentas. Danams tai apskritai atrodo kaip akibrokštas. Mūsų kultūra tokia, kad turime atsiprašinėti į kairę ir į dešinę, kol nueiname iki banko. Man tai visai nebūdinga, ir už tai esu gavęs ne vieną niuksą.

Laikui bėgant esu išprovokavęs daug ką, bet neturiu jokių ketinimų erzinti žmones, noriu tik pažadinti tuos, kuriuos būtų galima sudominti. Danija turi socialinio saugumo tinklą, į kurį visus vienaip ar kitaip įvilioja. Tas tinklas yra virtęs tramdomaisiais marškiniais. Kaip nepriklausomas menininkas neturiu nuolatinių pajamų. Geroji tokio gyvenimo pusė yra ta, kad kartais tampi pakankamai desperatiškas. Ne dabar, šiuo metu viskas puiku, bet gyvenime yra buvę „žiaurių“ periodų. Geras dalykas tas, kad desperacija priverčia veikti. Danijoje nesame desperatiški, todėl negyvename visu 100 procentų. Aš reikalauju, kad iššūkių būtų kasdien, o tai Danijoje tiesiog nepopuliaru.

- Kodėl? - Iš dalies dėl to, kad esame maža tauta, taip pat dėl to, kad būtis be trukdžių mums yra tapusi tradicija. Nešokinėjame iš džiaugsmo, kai kas nors meta iššūkį tradicijoms.

Esu minėjęs ir anksčiau, kad man didžiulį įspūdį padarė, kai vaikystėje per istorijos pamoką mus nuvežė į Kronborgo pilį pasižiūrėti Danijos nacionalinio simbolio. Buvau pasiruošęs išvysti ką nors didinga, o čia nusileidau į drėgną rūsį, kuriame knarkė kažkoks vikingas, vardu Holgeris Danas. Tai vadinosi nacionaliniu Danijos simboliu! Tai viską pasako. Mes tiesiog nesame herojiškų sielų tauta.

***

1.Jis - homoseksualus: „Tikriausiai kaltas mano fantastiškai geros išvaizdos, nepriekaištingos higienos ir specialiai man siūtų kostiumų derinys. Išskyrus porą nutrūktgalviškų eksperimentų žalioje jaunystėje, šis kaltinimas tebūnie komplimentas“.

2.Jis – vampyras: „Mano atgal sušukuoti plaukai ir niūri šypsena? Ką gali žinoti. Nepasiekiamojo įvaizdis tiesiog alsuoja erotiškumu. Bet aš mielai suvaidinčiau Nosferatu naujoje versijoje – jei tik ji nebūtų danų“.

3.Jis – pamišėlis: „Šilčiau, šilčiau... Laimei, nuo blogio mane saugo fantastiškai geros manieros. Žmonės be savikontrolės man visada atrodydavo tokie siaubingai neskoningi, tad neieškokite čia nuo grandinės nutrūkusio psichopato – net mano nervų krizės vyksta pagal tam tikrą choreografiją“.

4.Jis pernelyg patenkintas savimi: „Kažin ar galima tai vadinti mitu, tačiau gerai, čia prisipažįstu kaltas“.

5.Jis – perfekcionistas: „Na, kaip čia pasakius, lyg ir taip, bet jau nebe. Kaip Silvija Plat yra pasakiusi: „Tobulybė yra siaubinga – ji negali turėti vaikų“.

6.Jis – susireikšminęs: „Gal labiau tiktų apibūdinimas „plačių užmojų“? Gaila, kad sąvokų ribos pas mus tokios siauros. Reikėjo gimti Veimaro respublikoje!“

7.Jis serga AIDS: „Jeigu keturiasdešimties neturi antsvorio, tai nebūtinai reiškia, kad mirtinai sergi. Tai piktas gandas, kuris mane persekioja nuo pat devintojo dešimtmečio“.

8.Jis turi gydomųjų galių: „Tai bent kategorijų šuolis! Na taip, žinoma, ištiesiu ranką ir išsigelbėjimas varva nuo jos sunkiais šokoladiniais lašais“.

9.Jis – arogantiškas: „Stengiesi, žmogau, negailėdamas jėgų, kad nors truputį kilstelėtum kartelę, ir staiga tavo darbo kambarį užplūsta visi tie kultūriniam radikalizmui atstovaujantys „ledlaužiai“ ir kudakuoja apie tai, kad „reikia, po galais, vadovautis jų imperatyvais“. Tu, žinoma, to nedarai: lieki vertikalè šitame putojančiame horizontãlių vandenyne“.

10.Jis – snobas: „Juk žmogus turi teisę cituoti Giuseppę Ungarettį savo svečiams?“