Bet nuolat girdėdama, kad šios kadencijos Seimo nariai ir ministrai
uždirba daugiau nei jų pirmtakai, neiškenčiau.
Politikų algos - viena paprasčiausių ir mėgiamiausių žurnalistų temų.
Pati rašiau, todėl tiksliai žinau, kad pernai ministrai, nelygu koks jų darbo stažas, namo parnešdavo mažiausiai 14 tūkst. litų.
Remdamasi asmenine patirtimi dar tiksliau žinau, kad naujai paskirti
gavo beveik pusšešto tūkstančio litų mažiau. Bent jau vienas.
Jeigu algos padidėjo, tai kur pinigai? Kas meluoja - teigiantys, kad valdžia dabar mums kainuoja daugiau, ar mano vyras, tikinantis, kad pinigų niekur nepaslėpė?
Šiek tiek painu, bet pabandykime išsiaiškinti.
Anos kadencijos ministrai prie šalies gyventojams įprastos algos, nuo
kurios mokami mokesčiai, gaudavo pinigų reprezentacijai - keturių
vidutinių atlyginimų dydžio priemoką.
Pernai gruodį jį viršijo 9 tūkst. litų. Prieš tai buvo truputį mažesnė.
Nuo šios sumos mokesčių mokėti nereikėjo, taip pat nereikėjo
atsiskaityti, kur juos išleidai.
Politikai galėjo juos naudoti lyg savo pinigus savoms reikmėms. Pirkti
kostiumus ar turistines keliones. Tai buvo paslėpta algos dalis, nuo
kurios nereikėjo mokėti mokesčių. Vokeliai.
Per G.Kirkilo premjeravimo laiką, vokeliuose kiekvienas gavo maždaug po 230 tūkst. litų. Nemažai restoranų reikėjo iššluoti.
Tokiu būdu visuomenei buvo rodoma, kad politikų algos - saikingos, o
realiai ministrai gaudavo maždaug tris kartus daugiau grynųjų,
nei atrodė žmonėms, žinantiems jų oficialios algos dydį.
Tuo metu, kai visi šalies dirbantieji mokėjo 24 proc. pajamų mokestį,
ministrų realus pajamų mokestis sudarė tik apie 12 procentų - buvo
dvigubai mažesnis.
Dabar reprezentacinis fondas sumažėjo 4 kartus iki 2 tūkst. 320
litų. Esminis skirtumas: šių pinigų jie negauna, jais padengiamos
reprezentacijos išlaidos, kai pateikiami dokumentai. Švarko už juos politikas nebenusipirks. Todėl tai nebėra algos dalis.
Ministrų standartinė alga šiuo metu siekia 11 tūkst. 305 litus ir
yra didesnė nei pernai. Bet „į rankas“ jie gauna ne 14, o maždaug 8
tūkst. litų.
Daug. Krizės sąlygomis per daug. Bet nesiverčia liežuvis sakyti, kad
beveik perpus mažiau yra daugiau.
Buvę ministrai vien tik vokelyje gaudavo tiek, kiek dabartiniai gauna išskaičius mokesčius nuo legalios algos.
Dabar ministrai ir kiti politikai moka tokio pat dydžio mokesčius, kaip ir kiti dirbantys pagal darbo sutartį.
Pinigai vokeliuose, už kuriuos buvo baudžiami visi, išskyrus anos
kadencijos politikus, nebeegzistuoja.
Šį faktą kažkodėl nutyli net ir tie, kas dar neseniai aršiausiai kritikavo politikų algas vokeliuose.
Seimo narių realios pajamos sumažėjo daug kukliau, bet taip pat sumažėjo.
Tačiau teigiantys, kad valdžia po algų reformos yra brangesnė, nemeluoja.
Norint sumokėti realiai mažesnes algas „į rankas“, reikia daugiau
biudžeto pinigų - mokami mokesčiai, nebeliko slaptos algos dalies,
vadinamos reprezentaciniu fondu ar kanceliarinėmis išmokomis.
Tai blogai. Tai didele klaida, padaryta keičiant amoralią
politikų algų sistemą, ypač suklestėjusią per praėjusią politinę
kadenciją.
Per sunkmetį nedera priimti sprendimus, kurie reikalauja daugiau
biudžeto lėšų.
Reikėjo apmokestinti politikų vokelius - nelegalias pajamas paversti legaliomis. Po to, pamačius realų vaizdą, tartis su visuomene, kokio dydžio jos turi būti.
Būtų dar geriau, jeigu Seimas, nusprendęs keisti ydingą algų sistemą,
būtų iš karto išsprendęs šį politiškai opų reikalą iš esmės.
Visokios papildomos išmokos turėtų išnykti. Seimo narius pieštukais gali
aprūpinti Seimo kanceliarijos ūkio padalinys. Už vakarienes su svečiais, gėles ar dovanas turėtų mokėti įstaigos iš tam skirto fondo.
Keisdami politikų darbo apmokėjimo sistemą Seimo nariai įrodė, kad
šykštus moka dvigubai. Dabar politikų pajamos, išskaičius
mokesčius, yra mažesnės, bet jie vis tiek kalami prie sienos.
Gerai yra tai, kad sistema tapo skaidresnė. Blogai, kad sukurtos
prielaidos spekuliuoti šia tema. Dar blogiau, jog panaši košė svyla
visoje biudžetininkų algų sistemoje.
***
Šis „Lietuvos ryto“ apžvalgininkės R.Sotvarienės komentaras šiandien perskaitytas per Lietuvos radiją.
