Iš tiesų šiais laikais geriau yra tiems, kurie puoselėjo ne it rūkas nykstančio lūkestėlio susikurtą viziją ir ne tuščiagarbišką svają apie savojo „ego“ didybę, bet viltį ir jos tikresnę nei pirštuose šiurstančių popierinių pinigų vertę.
Ne visi šio pasaulio gyventojai pažįsta vilties galią. Dažnai pasimetę ir vieniši nepažįsta nei vilties, nei galios, o pasaulio galybes sukūrę piliečiai viltį praktikuoja kaip pačią jų galios versmę.
Viltis yra ne ideologinė klišė ir ne viešųjų ryšių skrajutė, o kartų nužiestas ir užgrūdintas dvasinis bendrijos turtas. Matėme ir patyrėme: ideologijų melu, prievarta ar tik viešųjų ryšių išmone grįsti lyderiai ir jų dariniai sužlunga, kaip kad ištirpsta sniegas po lietaus. O viltis visada išlieka kaip brangiausias širdies saugyklose užrakintas ir jokių negandų nepasiekiamas bei jokių niekdarių neišplėšiamas žmogaus turtas.
Pavyzdžiui – Jungtinių Amerikos Valstijos piliečiai, jų valstybė ir jų viltis. Gausiausią žmonių auditoriją šioje valstybėje ir visame pasaulyje, išskyrus kalėdinį ar velykinį popiežiaus palaiminimą „Urbi et orbi“, surenkantis įvykis yra inauguracinė JAV prezidento kalba.
Tokį kalbos populiarumą sukelia ne talentas, bet nacijos istorijos pralietas kraujas ir prakaitas. Paprastai valstybiškai reikšmingas kalbas rašo ne patys prezidentai, o mąstytojų, tyrėjų ir literatų grupės. Kalbos tikslas – suburti piliečius į nacijos vienį ir nukreipti jų valią iškilaus valstybės idealo bei tikslo link.
Taigi ir minėtą JAV prezidento inauguracinę kalbą finansinės žiemos metu rašė į save susitelkusi pati Amerikos siela. Šios sielos ir kartu jos galios triumfo pasireiškimo viltingai laukė prie Kapitolijaus kalvos ir prie vienas kito sugludusi milijoninė amerikiečių minia. Į milijonų viltį jungėsi ne tik amerikiečiai ar Kenijos juodaodžiai, bet ir, atrodo, nieko nestokojantys europiečiai. Ir šiems, t.y. mums, reikia vilties.
Prezidentas pasakė: „Tą šaltą žiemą jiems liko tik viltis ir dorybė“. Šitaip jis kalbėjo apie nepriklausomybės kovų nuniokotą sostinę ir šios šalies tėvus-įkūrėjus, kurie būtent viltimi ir dorybe, t.y. sielos galia, pastatė Amerikos valstybę. Naujasis keturiasdešimt ketvirtasis JAV prezidentas nacijai primygtinai priminė, kad ne kas kitas, o Amerikos žmonių sielose išliekanti viltis ir dorybė yra Amerikos turto bei galios laidas. Tik tai atkurs goduolių išeikvotą nacijos gerovę.
Galbūt šiuolaikiniai ideologijų nuskurdinti žmonės nebežino, kas ta dorybė yra. Tad sužinokime: dorybė yra proto ir valios disciplina išugdyta sielos galia. Tai gerai pažino ir ugdė Atėnų, Romos ir krikščioniškųjų laikų aristokratai. Beje, žodis „aristokratija“ kyla iš dviejų graikiškų žodžių: „aretė“ – dorybė, ir „kratia“ – valdžia. Dorybės ugdymas yra itin būdingas europietinei kultūrai.
Nors naujai susikūrusi Amerikos demokratija nepaveldėjo aristokratų luomo, ši nacija turi savuosius tėvus-įkūrėjus. Būtent jų darbuose, it gyvas palikimas ateities kartoms, įsikūnijo kilniausi aristokratiškieji siekiai. Todėl savąją dabartį kurianti nacija ir kreipėsi į savuosius tėvus, ieškodama nacijos savastyje įgimtos galios.
Neišdegs ir mums, lietuviams, čia vėl verkšlenti apie sunkią istorinę baudžiauninkų kampininkų dalią. Iš tiesų, toli gražu lenkiame Ameriką savųjų aristokratinių tradicijų gelme ir dvasios turtais.
Esame kilni, didinga tauta, nepalankiausiose istorinėse aplinkybėse sukūrusi neįtikėtinai didelę valstybę, ją kelis amžius išlaikiusi– net ir stokodami vis dar įsavinamos europietinės bei jos pagrindu kuriamos vieningos ir stiprios nacionalinės, t.y. „natio lituana“, savasties.
Gal skurdokai save teprisimename? Matyt, per mažai domėjomės, studijavome, išmokome ir įsisavinome. Pažvelkime į mūsų istorinių lyderių laimėtas kovas ir nuveiktus darbus. Kiek buvo ryžto, vilties, išmonės ir pergalių, kokia karybos ir diplomatijos istorija, kokia užkariavimų ir jų geopolitinio integravimo išmonė, kokia liaunos Lietuvos teisinės minties progresyvumo Europos mastu priežastis!
Taip, būta niekšybės, būta išdavystės ir visokios kitos negerovės. Ir dar bus. Šioje esė nenarpliosiu Lietuvos istorijos įvykių, jų nevertinsiu. Tenoriu pasigėrėti Lietuvos sielos didybe ir verte. Užtenka net ir paviršutiniško žvilgsnio į mūsų istoriją, kad nulenktume galvą prieš lietuvių vilties ir ryžto būti savimi mastą.
Ir tai – ne istorija! Nes viltis yra ne tik kolektyvinės atminties, bet ir savo sielų savivertės bei bendrystės pagrindas, kuris čia ir dabar įgalina mane, tave ir mus visus būti viena šeima, nacija, valstybe – čia ir dabar būti mūsų vienintele tėvyne Lietuva.
Dėmesio! Viltis yra ne istorinė ar nelabai reali nukvakusių humanitarų vertybė, bet – čia ir dabar gyvenančio žmogaus savivertės pagrindas.
Dabar su šia viltimi sugrįžkime į 2009 metų Lietuvos žiemą. Ne vienas ir ne du viešojo gyvenimo aptarėjai jau šaukiasi Lietuvoje vilties – kaip žmonių sielas šildančio ir jas pakeliančio žodžio iš išrinktųjų lūpų. Viltis ne tik šildo nemeilės ir vargo žiemoje sužvarbusias žmonių širdis. Ji – daug galingesnė. Ne sakau, bet tvirtinu: viltis sukurs Lietuvos dvasinę ir ekonominę gerovę. Tai kur gi slypi vilties galios paslaptis?
Panagrinėkime.
Viltis yra prigimtinio žmogaus orumo projekcija į ateities faktą. Pavyzdžiui, aš žinau, kad noriu pastatyti namą, kuriame įsikurs mano šeima. Viliuosi, kad taip ir įvyks. Kuo remiasi mano viltis? Ji remiasi manyje išugdytomis vertybėmis ir būsimos šeimos bei gyvenimo joje vizija. To ir siekiu tikėdamas, dirbdamas, bendraudamas, kurdamas. Taigi mano viltis yra mano paties vertės įgyvendinimo netolimoje ateityje vizija.
O gal man reiktų viltis ne namo, bet dvaro su tarnų svita?
Iš tiesų, šiais laikais labai lengva pasiduoti auksinių žmonių svajonių įtakai. Tačiau dvaro svajonė man nebus reali, nes nesirems mano vertybių ir jų išugdyta asmens verte. Dvaras yra godumo nulemta svajonė, nereali ir ilgainiui skausmingai subliūkštanti iliuzija. Namas juk yra asmens realybe pagrįsta ir kantriu darbu išpildoma viltis. Viltis remiasi asmens orumu ir duotybių, t.y. talentų, realumu, o ne godumu.
Viltis ir asmens orumas yra iš esmės susiję dalykai. Jeigu suklumpu ir nebeturiu jėgų atsikelti, viltis palaiko mano galią būti. Taigi viltis, atsirėmusi į prigimtinio žmogaus orumo vertę, įgalina mane keltis iš mane ištikusio dvasinio ar fizinio skurdo. Ne tik turėdamas, bet (itin svarbu!) praktikuodamas viltį, aš skleidžiu prigimtinę žmogaus sielos vertę. Dar daugiau, šią vertę darbu bei kūryba auginu ir dauginu. Viltis yra faktinis prigimtinės vertės tapsmas.
O dabar atsidurkime bendruomenėje, kurioje įsivyravo savivertės krizė, ir žmonės tapo beviltiškais skurdžiais. Ir štai jiems yra paskelbiama dvasios pavasario šauklė – viltis.
Bendruomenėje atsiranda lyderis, kuris savo sielos ir žodžio jėga įkvepia žmones vėl patikėti savąja verte. Nėra aukštesnės vertės šiame pasaulyje nei žmoguje slypintis dvasios pradas. Telieka tuo patikėti. Tuomet savivertės savivoka sukuria pozityvų protavimą ir išlaisvina valią rinktis tai, ką protas įžvelgia, kaip vidinės vertės sklaidos būdą. Kitaip tariant, suvokęs savo vertę aš imu trokšti savojo vertingo būvio ir tvirtinti savąją vertę ne tik savyje, bet ir aplinkoje. Tada atsiranda viltis. Valia būti sulig vertingąja prigimtimi kildina vertingo savęs įgyvendinimo viziją. Mūsų protas tiesiog padiktuoja vilties vaizdą, kuris tampa atsibudusios gyvasties tolesnės sklaidos – darbu ir kūryba – gaire.
Kai lyderio atjautos ir vilties galia įkvepia savą bendruomenės individų savivertę, tarp jų atsiranda tarpusavio pagarba ir pasitikėjimas. Todėl kuriasi darbu išspinduliuotos vertės apykaitos mechanizmai. Jau ne beviltiški, bet kuriantys individai ima vienas kitą turtinti. Auga bendra visų atskirai ir kartu gerovė.
Taigi lyderio skelbta ir bendruomenės narių įsisąmoninta viltis kuria asmenų tarpusavio pasitikėjimą ir atvirumą, o tai garantuoja vertės apykaitą ir kryptingai ugdomą bei kuriamą individų ir visos bendruomenės gerovę. Šis vertės tapsmas ir yra tai, ką vadiname bendrijos ūkiu, arba ekonomika. Ekonomika yra ne skaičių, bet žmogaus sieloje tarpstančios vilties tikrovė.
Tad ir ekonomikos skatinimas neįmanomas be vilties. Ir vilties ne metaforiškos šviesos tunelio gale prasme, bet protu pamatuotos ir gerai paskaičiuotos vertės tapsmo vizijos.
Visi suprantame, kad vilties itin reikia Lietuvos piliečių bendruomenei. Viltis ir yra Lietuvos vertės tapsmo išmatuojama verte paskata ir laidas. Taigi turime du tarpusavyje susijusius dydžius: Lietuvos piliečių bendruomenės ir Lietuvos viltis. Aptarėme, kaip šie dydžiai yra esmingai tarpusavyje susiję. Suvokę realius šių sąvokų dydžius, suvoksime ir Lietuvos vertę.
Taigi, Lietuvos piliečiai. Piliečiai yra valstybės suverenumo depozito, t.y. nacionalinės vertės, laikytojai. Tai yra jų ne tik pilietinė, bet ir žmogiškoji vertė, kuri buvo sukaupta mūsų protėvių kartų ir dabar mumyse ugdoma mūsų tėvų. Savo ruožtu mes ją perduodame savo palikuonims ir ateities kartoms. Aš esu, nes gimiau ir tarpau bendruomenėje, kuri man padovanojo įsibuvimo žmogiškojoje savivertėje būseną. Kuo didesnė bendruomenėje puoselėjama savivertė, tuo vertingesnis turi būti jaunų bendruomenės narių ugdymas. Ugdymas atspindi aktualią bendruomenės vertę.
Žinome, kad Lietuvos vertės ugdymas yra itin prastas. Mūsų krašte ugdymas, ypač aukštasis, nesiremia nacionalinės vertės tapsmo gairėmis. Suprantama, nes pati valstybė neturi nacionalinės vertės tapsmo vizijos ir vystymo strategijos. Ugdymas yra nuvertintas, nes pati piliečių bendruomenė nežino, iš ko susideda ir kas aktualiai yra jos vertė. O ir Lietuvos piliečių bendruomenės strategai niekada nesugebėjo įvertinti bei įsisavinti kartų sukaupto ir nacionaline savigarba mumyse tarpstančios nacionalinės vertės.
Dabar šie skurdžiai strategai kurpia ugdymo reformą, kuri siekia sukurti vertės apykaitą be pačios vertės! Mūsų jaunimas turės skolintais pinigais gaivinti aklą ir pridvėsusią katę.
Jeigu nematomos rinkos rankų šalininkai įgyvendins šį iliuzinės kokybės auginimo konkurencijos būdu mechanizmą, tai geriausiu atveju turėsime vidutiniškai „aukštojo“ ir dar šiek tiek „mokslo“ paslaugų paketus parduodančius „aukštus“ kioskus, bet ne savivertės formavimo ir, vadinasi, nacionalinės savigarbos investuotojų ugdymo institutus. Taip ilgainiui pasmaugsime ateities gerovę. Dėmesio, laisvieji rinkų klausytojai, bet ne stropūs ekonomikos pagrindų studentai: vertės perskolintojai vertės nekuria!
Taigi kur slypi Lietuvos bendruomenės vertė? Ji yra viltyje, kurios tikrovė slypi mūsų nacionalinėje savigarboje. Bet kur ta nacionalinė ir asmeninė savigarba? Juk tiek savižudybių, tiek daug emigracijos ne tik iš tėvynės, bet ir toli nuo savęs. Beviltiškumo skleidėjų iki šiol apstu. Kur tad yra Lietuvos viltis ir jos vertė? Kaip ją paversti aktualia verte ir jos gyvasties apykaita? Kas yra Lietuvos vilties skelbėjai ir įkvėpėjai?
Atrodo, telieka šauktis lyderio ar lyderių – vilties skelbėjų. Pamenate, kaip prieš dvidešimt metų nacionalinio Sąjūdžio lyderiai sujudino mumyse nacionalinės savivertės klodus. Buvo gera kartu būti ir laimėti – savąją nepriklausomybę nuo sovietinės baudžiavos. Laisvos ir vertingos Lietuvos viltis, lyg gulbė, sklendė kiekvieno naujai Lietuvos piliečiu tapusiojo žmogaus širdyje.
Tačiau viltį reikėjo išskleisti, vertę – uždirbti. Ir tapo sunku. Vienybė virto kova už kiekvieno vietą po šio pasaulio saule. Vilties tikrovę pakeitė godulio lūkesčiai, sielas į negalią sutraukė epileptinės puikybės priepuoliai, numarino tuštybės ambrozija. Matėme ir viltingus gelbėtojus, jų skrydį ir žlugimą.
O dabar... Ir dabar mums lieka viltis – ta pati mūsų Lietuvos viltis. Galbūt nederėtų iš dabartinės mūsų vadžios nepagrįstai laukti vilties stebuklo? Jie – tik žmonės, kurie daro tai, ką gali ir kaip gali. Ar jie Lietuvos vilties šaukliai? Dar nežinia, tikėkimės. Negalia ir dvasios skurdas – ne tik jų, bet visų žmonių bėda. Ir derėtų ne tiek burnoti, kiek jiems padėti. Ir aš pats save prisaikdinu: padėti.
Taigi derėtų patiems drįsti ir įtikėti savuoju žmogiškuoju kilnumu ir nacionaline savigarba, kantriu darbu išskleisti vilties vertę savyje ir Lietuvos bendruomenėje. Patikėkime, ir viltis nuties pasitikėjimo bei tarpusavio pagarbos tiltus, augins kiekvieno atskirai ir visų kartu gerovę. Viltis yra vis dar mūsų neatrastas savosios vertės lobis. Atraskime, nes jis yra ne Seime, ne piniguose, ne valdžioje, ne kvaišaluose, bet savyje. Ir tepadeda mums Dievas.