Argumentuota, jog kaimyninėse ES šalyse vaisiams ir daržovėms taikomas lengvatinis PVM: Olandijoje ir Belgijoje – 6 proc., Vokietijoje – 7 proc., Lenkijoje – 3 proc., Prancūzijoje – 5,5 proc., o Didžiojoje Britanijoje maisto produktams PVM visai netaikomas.
Galutinis Vyriausybės sprendimas buvo priimtas 2008 –ųjų pradžioje ir lengvatinis 5 proc. PVM turėjo įsigalioti nuo 2009 m. sausio 1 d. Tačiau svarstydama šių metų biudžetą, Vyriausybė ne tik panaikino numatytas PVM lengvatas maisto produktams, bet ir padino jį iki 19 proc.
Sunkumų daržininkai turi ir daugiau: vienas jų – kad užauginę gausų, kokybišką derlių didiesiems prekybos centrams jį parduoda už savikainai prilygstančią kainą. Be to, iki šiol miestuose ir rajonuose nėra specializuotų prekyviečių, skirtų ūkininkams. Prekeiviai dirba be apskaitos ir kasos aparatų, nes jie nėra PVM mokėtojai, tad iki šiol nežinoma, kiek nuostolių patiria valstybė.
„Ūkininko patarėjo“ redakcijoje surengtuose debatuose Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis kovėsi su Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktore Zofija Cironkiene.
„Ūkininko patarėjas“: „Ar panaikinant lengvatinį PVM vaisiams ir daržovėms buvo atsižvelgta į ES šalių šio mokesčio dydžius, kurie nepakito net pasaulio ekonominės krizės duobėje?“
Edmundas Pupinis: „Vaisiams ir daržovėms Lietuvoje nebuvo taikomas lengvatinis tarifas, ir Seimo priimtą įstatymą dėl 5 proc. PVM tarifo taikymo vetavo Prezidentas. Vėliau Seimas Prezidento veto atmetė, nors jo dekrete buvo nurodyti įtikinami argumentai: įvairios mokesčių lengvatos iškreipia mokesčių sistemą, mažina jos skaidrumą, apsunkina administravimą, vienų produktų gamintojus privilegijuoja, kitų – diskriminuoja. Tad, Prezidento nuomone, maisto sektoriuje turėtų būti vienodos sąlygos.
(Redakcijos pastaba: lengvatinis 5 proc. PVM tarifas buvo taikomas šviežiai mėsai ir žuviai.)
Jeigu taikytume nuolaidas visiems maisto produktams, šalies biudžetas negautų milijardo litų. Tai šiuo sunkiu laikotarpiu valstybei būtų nepakeliama našta. Kita vertus, pritaikytos lengvatos sudaro prielaidas mažesnei įvežtinės produkcijos kontrolei, nei tų lengvatų nebūtų. Be to, eksportuojant daržoves ar vaisius PVM grįžta eksportuotojui.
Kaip pagelbėti daržovių augintojams, yra ir kitų būdų, o ne reikalauti PVM lengvatų, ypač dabartinio sunkmečio metu“.
Zofija Cironkienė: „KRK ir LDAA turėtų būti vienoje barikadų pusėje ir palaikyti daržovių augintojus, nes mokestinės lengvatos sudaro vienodesnes sąlygas rinkos konkurencinėje kovoje. Tai liudija pasiektas daržininkystės ūkių konkurencingumas Lenkijoje, Olandijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse, kuriose PVM tarifas bulvėms, daržovėms ir vaisiams svyruoja nuo 0 iki 7 proc. Jūsų pateikta nuomonė rodo, kad į šią problemą esate neįsigilinęs. Kodėl daržininkystės ir sodininkystės sektoriui būtinas 5 proc. PVM ir kodėl priešinomės Prezidento nuomonei? Pateikti skaičiai apie biudžeto įplaukų praradimą sumažinus PVM tarifą buvo tendencingai iškreipti, neatsižvelgiant į prekybos apimtis turguose, kur vaisių ir daržovių prekeiviai nemoka PVM mokesčio ir sąmoningai slepia prekybos apimtis.
Matėme, kad dauguma valstybės pareigūnų nesuinteresuoti kovoti su korupcija šalyje. Pajamos į biudžetą surenkamos lengviausiu būdu – ne stengiantis jas surinkti iš visų potencialių mokėtojų, bet padidinant tarifus registruotiems PVM mokėtojams, tarp jų ir daržovių bei vaisių augintojams. Šiuo atveju Vyriausybei naudinga, kad PVM būtų kuo didesnis.
(Redakcijos pastaba: Lietuvos daržovių augintojų (LDAA), Lietuvos šiltnamių asociacija (LŠA) ir Lietuvos verslinių sodų „Vaisiai ir uogos“asociacijų teigimu įvedus 5 proc. PVM, biudžetas netektų tik apie 28 mln. Lt.).
Tuometis Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas tvirtino, kad mažesnis PVM tarifas - duoklė prekybos tinklams ir perdirbėjams, o ne žemdirbiams ar gyventojams. Tai rodo, kad kalbama net neįsigilinus į sektoriaus išskirtinumą, jo imlumą investicijoms, rankų darbui ir kt. Daržovės ir vaisiai yra išskirtiniai dar ir tuo, kad didžioji jų dalis realizuojama prekybos įmonėms be tarpininkų. Tad jei garbūs ekonomistai pripažįsta, kad tokia prekyba yra duoklė perdirbėjams, tai kodėl nėra duoklės šios produkcijos augintojams, kurie smaugiami nelygiavertėje konkurencinėje rinkos kovoje su kaimyninių šalių augintojais?
Kita vertus, joks ekonomistas nepaskaičiuoja, kiek daugiau būtų surinkta lėšų į biudžetą, jei būtų taikomas 5 proc. PVM. Tuomet ir smulkieji augintojai taptų šio mokesčio mokėtojais, o stambesnieji augintojai dėl sumažinto PVM tarifo galėtų padidinti gamybos apimtis, daugiau lėšų sumokėtų biudžetui.“
„Ūkininko patarėjas“: „Ar yra galimybė suvaldyti įsišaknijusią korupciją ir kokiomis priemonėmis numatoma pagerinti situaciją daržovių rinkoje?“
E. Pupinis: „Spėjimai, kad valstybėje veikia korumpuota sistema, - perspėjimas visoms atsakingoms kontroliuojančioms institucijoms. Valstybės pareigūnai turi padaryti viską, kad į Lietuvos rinką nepatektų kontrabandinių maisto produktų, taip pat ir daržovių, juolab kad prarandama daug lėšų, kurios labai svarbios mūsų ekonomikai. Kita vertus, būtina sutvarkyti importinės produkcijos srautus: deklaruoti bei apmokestinti įvežamus maisto produktus. Produkcijos kilmės sertifikatai reikalingi ne tik prekybos centruose, bet ir turguose. Už nedeklaruotą produkcijos įvežimą bei realizavimą turėtų būti taikomos griežtos sankcijos ne tik turgaus prekeiviams, bet ir didmenininkams.
Reikėtų vienyti ir smulkiuosius daržovių augintojus, kad jie taptų aktyvūs daržovių rinkos dalyviai ir per savo asocijuotas struktūras prisidėtų prie rinkos kontrolės šalyje. Be to, daržovių augintojai per šias struktūras ar remdamiesi bendrosios veiklos sutartimis galėtų derėtis su prekybininkais dėl kainų, eksportuoti daržoves, nes pavieniui šių problemų neišspręs. Norėdami apsaugoti daržovių augintojus, iki pavasario privalome sureguliuoti turguose vykstančią prekybą daržovėmis ir kitais maisto produktais.“
Z. Cironkienė: „Pripažinti, kad valstybėje veikia korumpuota sistema – maža. Jūsų pateiktos rekomendacijos rodo, kad korupciją daržovių rinkoje galima suvaldyti, tik šie dalykai niekam nerūpi. Vien Lenkijos daržovių produkcija dabar sudaro beveik 20 proc. visų ES užaugintų daržovių. Trečdalis
jų – prekinė produkcija, atitinkanti Vakarų Europos vartotojų ir prekybininkų standartus, jau gąsdina tų šalių augintojus. O kita, prastesnės kokybės ir nekontroliuojama produkcija iš mažų ūkelių patenka į naująsias ES šalis. Jos pigios ir tuo naudojasi prekeiviai bei perpardavinėtojai iš mūsų šalies.
Iki šiol mūsų daržovių augintojams buvo draudžiama naudoti pigias, tačiau labiau agresyvias aplinkai bei žmogaus organizmui augalų apsaugos priemones. O įvežti daržoves ir vaisius, apdorotus šiomis medžiagomis, galima. Lietuvos įstatymai neleidžia tiekti į rinką nepatikrintos produkcijos ir kiekvienas daržovių augintojas, net ir smulkusis, turi ištirti produkciją akredituotose laboratorijose: nesvarbu, ar ji tiekiama prekybos centrams, ar parduodama turguje. (Tačiau vartotojai labiau pasitiki lietuviška produkcija, jie tikisi nusipirkti kokybiškesnį, šviežesnį produktą nei prekybos centruose ir už mažesnę kainą.)
Tačiau perpardavinėtojų daržovės, nežinia, ar tikrintos laboratorijose, kainuoja tiek pat, kiek ir prekybos centruose, o jų kilmės šalis dažnai esti suklastota. Kartą ar du per mėnesį turgaus prekiautojai apsilanko pas šalies daržovių augintojus, kad nusipirktų 1-2 t daržovių ir turėtų reikiamus dokumentus, patvirtinančius lietuvišką jų kilmę. Smulkiesiems augintojams, kurie prekybos tinkluose nišų neturi, šie turgaus prekiautojai juos gelbsti. Į kontrolės sistemą tereikia įjungti daržovių, vaisių bei uogų augintojų visuomenines organizacijas bei parengti atitinkamas taisykles.“
„Ūkininko patarėjas“: „Stambiųjų prekybos centrų monopolistinė sistema galioja beveik 10 metų. Ar ne valstybės galioje pakeisti jų veiklą, kad palengvėtų prekyba daržovėmis?“
E. Pupinis: „Svarstant Seime įstatymą dėl PVM lengvatų daržovėms taikymo, teko kalbėtis su daržovių augintojais, kurie informavo, kad dar tik pradėjus kalbėti apie PVM lengvatas prekybiniai centrai ir bazės sumažino daržovių supirkimo kainas. Daržovių augintojams gal ir būtų nukritęs koks centas, bet manau, kad daugiausia laimėtų prekybininkai, nes produktų kainą prekybos centruose dažnai diktuoja pinigų kiekis vartotojų kišenėse. Kita kalba būtų, jei būtume įsitikinę, kad PVM lengvatų sutaupytos lėšos atitektų ūkininkams. Nors be atitinkamų teisės aktų rinką reguliuoti sudėtinga, tačiau priėmus atitinkamus sprendimus valdžios ir ūkininkų veikla turi būti bendra.
(Redakcijos pastaba: iki šiol nesureguliuoti prekybos centruose prekių antkainių dydžiai.)
Reikėtų skatinti ir paremti specializuotų ūkininkų parduotuvių ar kitokių prekybos vietų steigimą, nes daugelis maisto produktų gamintojų, neturėdami pasirinkimo, priversti bendradarbiauti su stambiomis bazėmis bei prekybiniais centrais.“
Z. Cironkienė: „Pritarčiau, kad nuo šių problemų neturėtų nusišalinti savivaldybės, ŽŪM, KRK bei kitos institucijos. Tačiau iki šiol bent jau savivaldybėms tokie įpareigojimai nepateikti. Kita vertus, yra nemažai valstybinių užsakovų, kad tiesioginius kontaktus galėtų palaikyti su produkcijos gamintojais, tačiau taip nėra. Čia irgi įsiterpti turėtų savivaldybės, kurioms priklauso dauguma maitinimą organizuojančių įstaigų. Sau naudingus reikalavimus sugalvoja ir didieji prekybos centrai, kuriems valstybė suteikė visišką laisvę ir kur nuolat vyksta kainų karas. Šiuo atveju labiausiai nukenčia daržovių augintojai. Dėl jų pigumo, dažnai vykstančių išpardavimų bei akcijų, įvesto lentynų, logistikos ar dar kitaip pavadintų mokesčių, atsiskaitydami su augintojais, prekybos tinklai dar atskaičiuoja iki 15 proc. lėšų nuo buvusios apyvartos.
Kartais vadybininkų keliami reikalavimai augintojams būna tokie atgrasūs, kad kyla mintis, jog šių centrų vadovybė net nežino, ką jie išdarinėja.
Ekonominės krizės metu vartotojai perka mažiau šviežių daržovių, jos ilgiau užsibūna sandėliuose. Todėl užsakymų dažnėja, o jų apimtys mažėja. Dažnam augintojui kas antrą dieną tenka
20 t talpos krovinine mašina vežti po 5 t kopūstų ir namo parsivežti apie 2 t. (Taip suskaičiuoja prekybos tinklo kompiuterizuota prekių užsakymo sistema.) Tai nebūtų didžiausia bėda, jei transportavimo kaštus prisiimtų prekybos tinklai. Kitas šių centrų savivaliavimo pavyzdys – iki šiol jiems reikėdavo didelių kiekių plautų, sufasuotų po 1 kg morkų. Prireikė ir 0,5 kg pakuočių ne tik maišeliuose, bet ir plastikiniuose padėkliukuose. Tokia prekinio paruošimo įranga kainuoja apie 5 mln. Lt. Augintojai buvo perspėti – jei reikalavimai nebus įvykdyti, daržoves prekybos centrai pirks iš Latvijos ar Lenkijos. Pasikeitė ekonominė situacija, ir prekybos centrai pakeitė savo reikalavimus – daugiausia prekiaujama nefasuota produkcija, o įmerkti milijonai litų niekam nebereikalingi.
Reikėtų peržiūrėti Viešųjų pirkimų įstatymą. Susidaro įspūdis, kad jis sukurtas taip, kad pirkimų konkursuose laimėtų tokios didmeninės prekybos įmonės kaip „Sanitex“ ar kt., o augintojams čia vietos nebelieka, nes viena sąlygų – pateikti visą grupę prekių: javų (manau, turima omenyje kruopų, makaronų ir miltų), daržovių, bulvių, vaisių ir riešutų. Tokių sąlygų daržovių augintojai neįvykdys ir taip praranda dar vieną nišą rinkoje.“
„Ūkininko patarėjas“: „Palikus nepakitusį PVM, kaip dar šalies daržininkai gali padidinti apyvartines lėšas, kad galėtų tapti konkurencingais ūkiais?“
E. Pupinis: „Šiuo metu NMA duoti nurodymai supaprastinti nesudėtingų projektų finansavimo iš ES struktūrinių fondų tvarką. Net neabejoju, kad bus paprastesnės lėšų gavimo procedūros, todėl ir daržininkai galės jomis pasinaudoti. Manau, kaip projektų finansavimo garantas galėtų būti UAB „Žemės ūkio paskolų ir garantijų fondas“. Be to, nuo ūkininkavimo verslo neturėtų nusigręžti ir savivaldybės. Kiek žinau, kai kurios jų turi smulkiajam verslui skirtus rėmimo fondus. Todėl bent palūkanų mokėjimo naštą už paskolas galėtų prisiimti ir savivaldybės. Tačiau vargu, ar smulkiesiems augintojams reikia modernios įrangos.“
Z.Cironkienė: „Visos Jūsų išvardytos priemonės labai svarbios, tačiau labiausiai apyvartinės lėšos auga didėjant pardavimams. Lietuvos daržininkai daugiau parduotų savos produkcijos, jei atsakingiau dirbtų Valstybinės augalų apsaugos ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybų pareigūnai pasienyje bei vidaus rinkoje, būtų griežta, o ne formali rinkoje parduodamų daržovių kilmės kontrolė. Ją palengvintų atskirtose prekyvietėse ūkininkams skirti turgūs, nors ir būtų įsikūrę po tuo pačiu stogu su perpardavinėtojais.
Jei Vyriausybė pavestų, visuomeninės organizacijos sutiktų stebėti ir padėti kontrolės institucijoms išsiaiškinti nesąžiningus prekiautojus. Be to, šalies vadovai galėtų labiau palaikyti šalies augintojus, kaip tai daro, pvz., Jungtinės Karalystės princas Čarlzas. Jis propaguoja Anglijoje išaugintą produkciją, skatina prekybos tinklus bendradarbiauti su šalies augintojais.
Palyginti su kitais augalininkystės sektoriais, daržininkystės ūkiai daug imlesni investicijoms, nes ūkiuose auginamos daugiau nei viena daržovių rūšys ir kiekvienai reikalinga skirtinga auginimo, derliaus nuėmimo bei prekinio paruošimo technika. Šiuo atžvilgiu Lenkijos ūkiai daug pranašesni, nes mažuose plotuose auginamos monokultūros nereikalauja didelių investicijų. Finansinės krizės laikotarpiu išaugusios bankų palūkanų normos, sumažėjusi daržovių paklausa ir jų kaina bei minėti prekybos tinklų veiksmai neigiamai veikia investicinių projektų įgyvendinimą.
Be to, daržovių saugyklos ir prekinio paruošimo metu sunaudoja daug elektros. Jei elektros tarifas šiai veiklai būtų sumažintas, atpigtų daržovių pateikimo į rinką savikaina, šiam tikslui sumažėtų apyvartinių lėšų, augintojai būtų suinteresuoti išlaikyti produkciją iki naujojo derliaus.
Lietuvos daržovių augintojai siekia integruotos daržovių ir vaisių auginimo sistemos įteisinimo šalyje bei su ja susietų kompensacinių išmokų už prisiimtus papildomus įsipareigojimus, susijusius su aplinkosaugos reikalavimais, saugesnės produkcijos išauginimu. Daugumoje ES šalių daržovių augintojai, tarp jų ir Lenkijos, šias išmokas gauna. Tokios sistemos įgyvendinimas sudarytų vienodesnes konkurencines sąlygas su kitų šalių augintojais.“
„Ūkininko patarėjas“: „Vis dažniau pakrypsta kalbos apie ūkininkų turgų steigimą jau esamose miestų turgavietėse. Ar pagerins prekybą daržovėmis šių turgų steigimas ir ar bus vartotojui nauda prekyba tik su kasos aparatais?“
E. Pupinis: „Manau, vartotojui svarbu žinoti, kokius produktus jis valgo – įvežtinius ar užaugintus Lietuvos ūkininkų. Todėl privalėsime tartis su turgų savininkais ir reikėtų įsakymo, kad turguose būtų įrengtos atskiros vietos, kur būtų prekiaujama tik Lietuvos ūkininkų pagaminta produkcija, taip pat lietuviškomis daržovėmis ir vaisiais. Prekyvietėse būtų galima įsigyti ir įvežtinės produkcijos. Reikėtų sudaryti sąlygas, kad ūkininkų užauginta produkcija atsirastų ir miestų gyvenamuosiuose kvartaluose.
Turgelių vietų planavimo ir paruošimo procese aktyviai turėtų dalyvauti savivaldybės, nes dažnai dokumentų tvarkymas bei reikalavimai prekybai esti skirtingi ne tik kooperatyvams, bet ir asocijuotoms struktūroms, kurioms yra sunkiau patiekti savo produkciją nei ūkininkams. Šios struktūros vienytų produkcijos tiekėjus ir būtų lengviau išspręsti realizacijos ir kokybės kontrolės klausimus. Tai būtų gera alternatyva didiesiems prekybos centrams. Reikėtų pagalvoti ir apie nenaudojamas savivaldybių teritorijose esančias patalpas, kurias būtų galima pritaikyti įvairiai Lietuvos ūkininkų ūkiuose užaugintai produkcijai pardavinėti ir sandėliuoti, ypač nedideliuose miesteliuose. Kasos aparatai, prekybos kontrolės bei įvežtinės produkcijos apskaitos sugriežtinimas – tai priemonė apsisaugoti nuo įvežtinių, neapskaitomų produktų.“
Z.Cironkienė: „Norėtųsi, kad ūkininkų turgų idėja nežlugtų. Patikrinimų metu didžiųjų miestų turgavietėse buvo nustatyta, kad atskirais atvejais nurodyta žemės ūkio produktų kilmė neatitiko net 98 proc. Išsiskiria tik ūkininkų turgus Šiauliuose – ten neatitikimai šiek tiek viršija 50 proc. Tačiau šiauliečiai žino, kur ieškoti ūkininkų produkcijos, todėl lenkiškos produkcijos perpardavinėtojams nebelieka motyvų apgaudinėti vartotoją.
Savanoriškai ūkininkų turgaus idėją palaikė ir įgyvendinti padėjo miesto savivaldybė. Dar kartą pakartosiu: jei augintojų asociacijos galėtų stebėti, jos padėtų užtikrinti, kad ūkininkų turguose būtų kuo mažiau lenkiškos produkcijos perpardavinėtojų, ar užsiregistravusių ūkininko ūkį ir deklaravusį vieną daržovių hektarą, o parduodantį kaip 10 ha derlių. Asociacijos narių yra kiekviename rajone, visi žino, kas ką augina. Asocijuotos struktūros mielai imtųsi vienyti produkcijos tiekėjus tokiems turgams, augintojams padėtų išspręsti pardavimo klausimus. Produkcijos perpardavinėtojai privalėtų prekiauti su kasos aparatais: tik taip bus galima užtikrinti parduodamos produkcijos apskaitą, jos kilmę, pagaliau prekiautojo atsakomybę prieš vartotoją.
Šias idėjas turėtų palaikyti ir padėti įgyvendinti visų miestų savivaldybės be jokių atskirų raginimų ar įstatymų. Valstybinių institucijų suteikta galimybė veikti asocijuotoms struktūroms suvienytų produkcijos tiekėjus ir padėtų išspręsti realizacijos problemas.“
Alvydo URBANO nuotrauka
Redakcijoje diskutuoja Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis. Juos kalbina „ŪP“ korespondentė Vanda Baronytė (centre).