Gal ir teisi ji. Geri buvo laikai, kai per televiziją rodydavo paradus, „Šuriko nuotykius“ ir patikimas „Vremia“ žinias su solidžiai ekrane besitabaluojančiu gaubliu. Nebuvo interneto, sekso, gėjų ir Holivudo. Ir braškes leido valgyti jau tą pačią vasarą po Černobylio katastrofos, nes juk nieko baisaus ten neįvyko.
Nuostabūs nevaržomos laisvės dvasia persisunkę buvo tais laikais žurnalistai. Ne kokie neaiškioms struktūroms parsidavę kapitalistai, tik žiūrintys, kaip išpūsti dar vieną skandalą ir iš savo rašliavos užsidirbti milijoną.
Dabar gėdingiausios profesijos Lietuvoje atstovai iki tiek nusirito, kad, kaip kažkas įmantriai pasakė, šlamština Lietuvos vardą visame pasaulyje. Kurstymas, skandalų pūtimas – nemažai kaltinimų profesijos atstovams, kurių kas savaitę visame pasaulyje bent du žūsta atlikdami savo pareigas.
Tokiose šalyse, kaip Kinija, reporteris – trečia pagal pavojingumą profesija po angliakasių ir policininkų. Rusijoje turbūt panašiai, tik mes to tiksliai nežinome, nes garbingą šios šalies vardą patikimai saugo rūpestingi milicininkai ir FSB pavadintos KGB agentai.
Lietuva – ne Rusija ir ne Kinija. Tačiau ir čia žinomi bei gerbiami žmonės ne kartą davė suprasti, kad žurnalisto pareiga yra „neteršti Lietuvos“ ir viską rašyti „teisingai“.
Šiuo atveju „teisingai“ reiškia taip, kad pašnekovas būtų pavaizduotas kaip iš rašto kalbantis profesorius, net jeigu jis nei su raštu, nei su profesūra neturi nieko bendra.
Tuo atveju, jeigu pašnekovas yra net labai išsilavinęs, pageidautina atsižvelgti į tai, kuria linkme po kelių dienų jis gali persigalvoti. Neprošal pasitikrinti, kas jo viršininkai ir suderinti interviu tekstą su jais.
Nežinau, ar viešieji Lietuvos asmenys tų Černobylio braškių užvalgė, ar vis dar prieš miegą sapnuoja sovietinės televizijos „Vremia“ gaublį, kad tikisi, jog žurnalistas tėra dar vienas personalinis viešųjų ryšių specialistas? Maždaug, kaip laisvai samdomas vestuvių muzikantas (Lietuvoje – ir Seimo narys), kuris pagal iškvietimą apgros ir apdainuos jų būtus ir nebūtus žygdarbius.
Nenusiteikęs apdainuoti niekieno žygdarbių Čikagoje gyvenantis rašytojas Karolis Gintaras Žukauskas po lrytas.lt duoto interviu liko šokiruotas. Laisvoje visuomenėje gimęs ir augęs lietuvių kilmės amerikietis stebėjosi, kodėl Lietuvos dergimu nuolat kaltinami vietos žurnalistai ir net užsienio rašytojai, o ne, pavyzdžiui, po straipsniais anonimiškai savo „išmintį“ žarstantys „komentatoriai“.
„Įsivaizduokite, jei po interviu „Telegraph“ rastumėte tokius komentarus: „Šliundra, kuri parašė šitą straipsnį, turbūt pati yra striptizo šokėja“; arba: „Šitas menininkas yra storas š..do gabalas, apsirengęs kaip aborigenas“, - savo tinklaraštyje rašo K.G.Žukauskas.
„O ar jie visada taip?“ – pasitikslino rašytojas. Ką aš jam galėjau atsakyti? Lygiai kaip ir anksčiau tą patį klausimą pateikusiai ne Lietuvoje gyvenančiai psichoterapeutei, kurią susidūrimas su Lietuvos interneto komentatorių publika taip pat šokiravo.
Žurnalistus ir vieni kitus interneto komentatoriai keikia kiekvieną dieną, metodiškai šlamštindami Lietuvos įvaizdį labiau negu visi iki šiol apie Lietuvą išleisti angliški romanai kartu sudėjus. Neapykantą žurnalistams Lietuvoje lengva sukurstyti bet kurioje vietoje ir bet kokiu laiku vos pasiskundus: „Mane išprovokavo, mane interpretavo, mane apgavo“.
Mūsų krepšininkai gali daryti stebuklus, dainininkai gali laimėti nors ir kelias "Eurovizijas“ iš eilės, o entuziastai jachtomis Žemės rutulį apiplaukti kad ir šimtą kartų. Būrelis į kompiuterį nosis sukišusių tikrųjų Lietuvos ambasadorių padarys viską, kad jų pasiekimus sumenkintų.
Dėl laisvę savitai suprantančių interneto komentuotojų politikai dar kartais pašūkauja. Užtat kai rasistiniais epitetais svaidėsi Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vladas Garastas, daugelis Seimo narių santūriai tylėjo. Jie trumpam pamiršo, kad krepšinis yra vienas vertingiausių mūsų šalies eksportų ir LKF vadovo požiūris į juodaodžius krepšininkus gali turėti labai neigiamų pasekmių Lietuvos įvaizdžiui.
Politikams ir valdininkams daug smagiau užsiimti smagiais žaidimais. Pradžioje – mėginimai pakeisti anglišką Lietuvos vardą. Po to – 1,14 mln. litų vertės valstybės prekinio ženklo projektas. Vieninteliai visuomenei žinomi pastarojo rezultatai – kvapą gniaužiantys pareiškimai apie drąsios Lietuvos koncepciją ir prekinis ženklas, primenantis iš lego kaladėlių sudėliotą vaikų darželio iškabą.
Tikrieji Lietuvos įvaizdžio šlamštintojai – tai į naujienų puslapius pakliūnantys rinkėjų pasitikėjimą išdavę politikai ar laisvę siauraprotiškai suvokiantys eiliniai piliečiai.
Pirmieji išdažo namų fasadus pakeliui į oro uostą, tikėdamiesi, kad galbūt naivus užsienietis bus taip užburtas nuostabių fasadų ir Senamiesčio baroko, kad nepastebės ant jo besišlapinančios minios benamių.
Antrieji kartais tiesiog daro kvailystes, kurios per daug badančios akis, kad jų nepastebėtų žurnalistai. Tik kažkodėl Lietuvoje dėl to žurnalistai ir lieka kalti, nes dar tebeturi akis, ausis ir kompiuterius („prie Šuriko“ ir šito nebuvo; ačiū Dievui, dėl to pasaulis neabejotinai buvo tyresnis).
Priešingai nei kartais bandoma įteigti, mergina, šokanti striptizo bare užsienyje, Lietuvos reputacijai kenkia daug mažiau negu jos seserį ar motiną kaime papjovęs jos brolis ar dėdė.
Tačiau kol emigrantas kartos, kad jį pykina vien pagalvojus apie Lietuvą, viešieji asmenys rimtai manys, kad žurnalistai turėtų būti jų asmeninės sekretorės, o kiekvienas pigaus birzgalo prisirijęs erelis aiškins, kad jį užkalbinusiam reporteriui reikia duoti į akį, tol Lietuva bus Europos Sąjungos pašalių šlamštas.
Nei žurnalistai, nei rašytojai čia – niekuo dėti.