62 metų Kirilą (pasaulietiniame gyvenime - Vladimiras Gundiajevas), kuris
į patriarcho sostą bus pasodintas sekmadienį, analitikai vadina dvasininku
politiku, kuris stačiatikių Bažnyčios hierarchijos laiptais kilo tamsiais
sovietų valdymo laikais, o Vladimiro Putino valdymo metais sumaniai
naudojosi žiniasklaida ir atkreipė į save daugelio dėmesį.
Jau daugiau kaip 10 metų šeštadienio rytais jis vedė valstybinės
televizijos laidą „Ganytojo žodis“, kurioje kalbėdavo apie Bažnyčios
reikalus ir atsakydavo į žiūrovų klausimus apie dvasinį gyvenimą.
Jis nuolat rodėsi su tokiais politiniais lyderiais kaip V.Putinas, tad
komentatoriai reiškė nuomonę, kad jam patiktų, jei Bažnyčia vaidintų svarbų
vaidmenį šalies politiniame gyvenime.
Mirus apdairiam jo pirmtakui Aleksijui II, Kirilas tuojau pat iškilo kaip
pagrindinis pretendentas į naujuosius patriarchus ir vadovavo šią savaitę
vykusiam Bažnyčios Vietiniam Susirinkimui.
Jam nesukliudė ir nepalankūs pranešimai apie Bažnyčios finansinę veiklą,
pradedant alkoholio ir tabako importu 10-ajame dešimtmetyje ir baigiant
dalyvavimu skandale dėl programos Irako „nafta už maistą“.
Tada jis net pagarsėjo kaip „tabako metropolitas“ dėl savo sąsajų su
skandalu, kilusiu dėl didžiulės siuntos neapmokestinamų cigarečių importo ir
pardavimo, siekiant surinkti lėšų humanitariniams reikalams.
Žiniasklaida mini ir tai, kad Kirilo, kaip ir jo pirmtako reputaciją kiek
temdo kaltinimai, kad sovietmečiu jis buvęs KGB agentas, slapyvardžiu
„Michailovas“.
Religinė interneto svetainė credo-portal.ru, kurioje buvo akcentuojami
tokie pranešimai, šią savaitę buvo paslaptingai blokuota.
„Tarp vyskupų jis yra vienintelis tikras politikas. Jei būčiau
prezidentas, bijočiau tokio žmogaus“, - sakė religijos klausimų ekspertas
Sergejus Filatovas iš Rusijos mokslų akademijos.
Kaip ilgametis Bažnyčios išorės ryšių skyriaus vadovas, Kirilas nuo 1989
metų ne tik prižiūrėjo daugelio vyskupų skyrimą kaimyninėse valstybėse ir
visame pasaulyje, taip tikriausiai užsitikrindamas nemažai balsų per
antradienį įvykusius patriarcho rinkimus, bet ir keliavo po Aziją,
Artimuosius Rytus, Šiaurės Ameriką ir Lotynų Ameriką.
Per tas keliones, tuo metu, kai daugumai Sovietų Sąjungos piliečių buvo
draudžiama vykti į užsienį, jis užmezgė ryšius su kitomis Bažnyčiomis ir
religinėmis bendruomenėmis. Kai kuriems konservatoriams tai kelia įtarimų,
kad jis yra pernelyg glaudžiais ryšiais susijęs su katalikais.
Tačiau lūkesčiai dėl santykių su Katalikų Bažnyčia pagerėjimo, kurie
popiežiaujant Jonui Pauliui II buvo labai prasti, gali būti pernelyg dideli,
sako analitikai.
Nors Kirilas tikriausiai susitiks su popiežiumi Benediktu XVI, su kuriuo
jis jau yra susitikęs, Katalikų Bažnyčios vadovas vargu ar surengs vizitą
Rusijoje, kurio taip siekė Jonas Paulius II, sakė Maskvoje įsikūrusio
Šiuolaikinio pasaulio religijos ir politikos strateginių tyrimų centro
vadovas Maksimas Ševčenka.
„Jonas Paulius elgėsi taip, lyg nelaikytų stačiatikių Bažnyčios tikra
Bažnyčia, - sakė jis. - Kai popiežius atvyksta į kokią nors šalį, jis
bučiuoja žemę, kad ją pašventintų, bet Rusijai nereikia tokio papildomo
palaiminimo“.
Kirilas tikriausiai bus ne liberalizuojanti jėga, o sieks didesnio
Bažnyčios vaidmens valstybės institucijose, tokiose kaip mokyklos ir
armija.
Analitikams vis dar neaišku, kodėl valstybinė žiniasklaida prieš
patriarcho rinkimus taip rėmė Kirilą ir transliavo tiek daug reportažų apie
jį.
Keli komentatoriai mano, kad premjeras V.Putinas ir prezidentas Dmitrijus
Medvedevas nepatikliai žiūri į tokią nepriklausomą figūrą, ypač po to, kai
jo pirmtakas kartais nepataikydavo į oficialiąją natą.
Tačiau S.Filatovas sako, jog pasaulietiškoji valdžia atrodo įsitikinusi,
kad Kirilas bus jai lojalus, jei dėl ekonominės krizės Rusijoje prasidėtų
Kremliaus ir jo oponentų pasauliečių konfrontacija.
„Jie iš dalies yra krizės situacijoje, labai bijo didėjančių nepritarimo
nuotaikų, o Bažnyčia gali būti vienas režimo šalininkų, ir Kirilas tai gali
daryti veiksmingiau už kitus“, - sakė S.Filatovas.
Naujasis patriarchas - gerų manierų, įtaigus dvasininkas, kuris taip pat
garsėja pomėgiu slidinėti kalnuose, - nuėjo ilgą kelią nuo kuklaus ankstyvo
gyvenimo sovietiniame Leningrade, iš kurio yra kilę daug Rusijos lyderių.
Kirilas gimė 1946 metų lapkričio 20-ąją, religingoje šeimoje. Jo senelis,
kuris buvo dvasininkas, Stalinui ėmus kovoti su religija, daug savo gyvenimo
metų praleido kalėjime Solovkų salyne tolimoje šiaurėje.
Neseniai duodamas interviu naujienų agentūrai „Interfax“ Kirilas
prisiminė, kad vaikystėje apsirengdavo dvasininku, o sekmadieniais su motina
vogčiomis pro milicininką smukdavo į cerkvę.
Tik vėliau, kai jį globojo palyginti liberalių pažiūrų garsus Leningrado
ir Naugardo metropolitas Nikodemas, jis pasuko keliu, kuris labai skyrėsi
nuo jo senelio principų.
„Nikodemas mane mokė taip: net varnai neskraido tiesiai ... Jie ieško
netiesioginių oro srovių. Niekad nedaužyk galvos į plytų sieną. Rask kelią
jai apeiti nekeisdamas krypties“, - sakė patriarchas apie savo mokytoją,
kuris 1969 metų balandžio 3 dieną įšventino jį vienuoliu ir davė Kirilo
vardą.
Dėl to Kirilas yra laikomas „nikodemininku“ - Nikodemo, kuris daug kuo
prisidėjo prie dabartinio įvairių konfesijų krikščionių dialogo, sekėju.