Kaip neprarasti pasitikėjimo savimi, jei tave atleido? Kaip padėti prislėgtam bedarbiui? Kaip jaučiasi dirbantys, bet kamuojami nežinios žmonės? Kaip sunkmečiu vadovai turėtų bendrauti su pavaldiniais? Į lrytas.lt klausimus atsako psichologė Roma Jusienė.
***
– Kokius jausmus jaučia ką tik bedarbiu tapęs žmogus?
– Žmogus jaučiasi pasimetęs. Kartais žmonės išsigąsta: gal su manimi kažkas negerai, kad taip jaučiuosi. Tačiau krizinėje situacijoje išgyventi baimę, pasimetimą, pyktį yra visiškai normalu.
Mūsų visuomenėje darbingo amžiaus žmogus yra automatiškai siejamas su darbu. Susipažinę su žmogumi, mes pirmiausia klausiame, ką jis dirba. Todėl praradę darbą žmonės dažnai praranda pasitikėjimą savimi.
Kai kurių žmonių vertės suvokimas labai susijęs su pinigais - jie jaučiasi tiek vertingi, kiek uždirba pinigų. Kitų savivertė susijusi su aplinkinių įvertinimu, o darbo praradimas jiems reiškia, kad tapo nereikalingi. Kartais menkumo jausmas toks stiprus, jog žmogus pamiršta, kad yra reikalingas savo tėvams, sutuoktiniams, vaikams.
Vieni žmonės nepasitenkinimą nukreipia į save, kiti – į išorę. Pirmieji rizikuoja susirgti depresija, kiti elgiasi agresyviai su aplinkiniais, dėl savo bėdų kaltina valdžią ar organizaciją. „Visi niekšai“, „Aš niekam tikęs“ – tai destruktyvus situacijos įvertinimas, kuris niekur nenuveda.
– Krizės metu nelengva mąstyti pozityviai. Kaip atkurti pasitikėjimą savimi?
– Vienas iš būdų yra įvardinti situaciją ne kaip grėsmę, o kaip iššūkį: aš nesakau, jog „viskas bus blogai“, suprantu, kad situacija pareikalaus daugiau jėgų, bet pažiūrėkime, ką aš sugebu, ką galiu tokioje situacijoje nuveikti.
Kartais tenka peržiūrėti savo vertybes ir tikslus. Jei siekiau įsigyti gerą mašiną ir pasistatyti namą, aišku, darbo praradimas sukliudys siekti tokį tikslą. Tačiau ar tai iš tikrųjų buvo gyvenimo tikslas? Gal yra svarbesnių dalykų? Gal gyvenime dariau visai ne tai, ką norėčiau daryti?
– Kokie žmonės lengviau įveikia krizę – ar tie, kurie labai mylėjo savo darbą, ar tie, kurie kasryt ėjo į darbą kaip į katorgą?
– Rodiklis yra ne tai, ar žmogus mylėjo darbą, bet tai, ką jam darbas reiškė. Jei darbuotojas eina į darbą, kaip į katorgą, kiekvieną rytą daugelį metų, vadinasi, darbas jam labai svarbus, kad sugeba save taip kankinti.
Svarbiausias klausimas – kokią mano gyvenimo dalį sudarė darbas? Jei gyvenime nematau kitokių savęs įprasminimo būdų, darbo praradimas labai gniuždo.
Visos gyvenimo krizės patikrina, koks yra žmogaus atsparumas. Jis nebus išugdytas, jei savęs neauginai, nebrandinai. Kartais būna, kad žmogus nesusimąstydamas gyvena gyvena, lekia lekia.
Yra labai graži Bruno Ferrero istorija. Žmogus įpuola į taksi ir sušunka: „Visu greičiu pirmyn“. Taksistas visu greičiu lekia per miestą. Po kiek laiko žmogus supranta, kad kažkas ne taip, ir klausia, ar pasakė, kur važiuoti. Taksistas atsako: „Ne, bet aš lekiu kaip galima greičiau“. Kartais ir mūsų gyvenimas yra lėkimas nežinia kur ir kokiu tikslu.
Krizė yra pasitikrinimas, ką iš tikrųjų turi – į ką gali atsiremti savyje ir išorėje.
– Krizę išgyvenantys žmonės dažnai bijo prašyti kitų pagalbos. Kodėl?
– Jiems atrodo, kad pagalbos prašymas dar labiau sumenkins jų savivertę. Jie nesidalija problemomis, nes mano, kad kiti jų nesupras arba nenori užkrauti artimiesiems savo bėdų. Tačiau čia yra užburtas ratas. Nesidalydamas tuo, ką išgyvenu, aš atsiriboju nuo artimųjų. Jie dėl to irgi jaučiasi nepatenkinti.
– Kaip galima padėti praradusiam darbą žmogui? Juk būna ir taip – artimieji iš kailio neriasi ieškodami sprendimų, o nusivylęs bedarbis tik dejuoja.
– Kai žmogus dalijasi problemomis, mes galvojame, ką jiems patarti. Tačiau žmonės dažnai patys žino, ką reikėtų daryti ir prašo ne patarimo, o palaikymo. Bejėgiškumo priešnuodis yra žmogaus galių sustiprinimas. Kartais užtenka pasakyti: „Tikiu, kad tu sugebėsi tai padaryti, susidursi su sunkumais, bet juos įveiksi“.
Geriau ne pulti padėti, o klausti žmogaus, kokios pagalbos jis nori. „Kaip tu manai, ką būtų galima padaryti, kuo aš galėčiau tau padėti?“ – tokie klausimai parodo, kad panorėjęs artimasis sulauks pagalbos.
– Ar žmogui gali padėti populiarios savipagalbos knygos, kuriose aiškinama apie pozityvaus mąstymo galią?
– Jei žmogus jaučiasi pasimetęs, tokia literatūra jam gali padėti susigaudyti. Yra knygų, kurios įteigia žmogui: „Pasitikėk savimi“. Tai tikrai gali sustiprinti žmogaus pasitikėjimą.
Tačiau patarimai, kaip pozityviai mąstyti, nepadės žmogui, kurį kamuoja depresija. Skaičiau žurnale, kad įveikti depresiją padeda pasivaikščiojimai ir dienoraščio rašymas. Tai yra juokinga – depresija yra rimta liga, kurią reikia gydyti, tokie patarimai gali padėti tik sveikam žmogui, kuriam liūdna. Jei susergi sloga, gali gydytis arbatomis, bet cukrinio diabeto arbatomis neišgydysi.
Ką daryti, jei žmogus guli, nieko nedaro ir net kalba apie savižudybę? Vienareikšmis atsakymas – būtina kreiptis profesionalios pagalbos. Artimieji dažnai save apgaudinėja ir tikisi – praeis. Artimųjų pagalba – labai svarbi, tačiau išgydyti ligą gali tik specialistai.
– Kai kurie darbuotojai dar nepraradę darbo kenčia dėl minčių – kas bus, jei mane atleis. Kaip išgyventi darbovietėje tvyrančią nežinią?
– Nuo streso tikrai kenčia ne tik atleistieji, bet ir likę darbuotojai. Psichologai kalba netgi apie vadinamąjį „išlikusiųjų sindromą“. Organizacijos darbuotojai gali jausti įvairiausius jausmus – nuo nesaugumo („Šįkart jis, o gal kitąkart – aš“) iki savęs kaltinimo („Jis buvo geresnis specialistas, kodėl jį, o ne mane išmetė“).
Nežinios kamuojami žmonės turėtų suprasti, kad mes niekada dėl nieko negalime būti užtikrinti. Jei mąstysime apie tai, kas ateityje gali būti blogiausia, mes dabar blogai jausimės, dėl įtampos negalėsime susikaupti ir sėkmingai dirbti. Taip ir atsitinka vadinamosios „save išpildančios pranašystės“ – žmogaus elgesys nuveda jį į ateitį, kurios jis labiausiai bijojo.
Įsivaizduoti verta tik tai, kas padeda pasiruošti ateičiai. Yra sakoma, kad ruoštis karui reikia taikos metu. Protinga pamąstyti apie savo lankstumą – pagalvoti ką dirbčiau, jeigu negalėčiau dirbti šito darbo, kaip galėčiau pasitobulinti kitoje srityje.
– Kaip krizės metu turėtų elgtis vadovai? Ar geriau atvirai pasakoti apie bendrovės patiriamus sunkumus, ar negadinti darbuotojams nuotaikos niūriomis žiniomis?
– Geras vadovas yra tas, kuris geba atvirai kalbėti apie nemalonius dalykus, susijusius su firma ir santykiais. Apie tai kalbėti sunku. Dažnai vadovai tyli ne norėdami kažką nuslėpti, o dėl to, kad jiems patiems baisu pripažinti, kad yra bėdų. Nuoširdus bendravimas įmanomas tada, kai neapgaudinėjame ir kitų, ir savęs.
Atviras kalbėjimasis Lietuvos įmonėse tikrai yra problema. Vadovai turėtų daugiau tartis su pavaldiniais – išklausyti jų nuomonę, netgi klausti, ką darbuotojai galvoja apie jo sprendimus. Tai nereiškia, kad vadovas privalo daryti taip, kaip kiti pasakys, bet tariantis gali kilti gerų idėjų.
Dažnai vadovai viduje jaučiasi nestabiliai, todėl skaudžiai reaguoja į darbuotojo patarimus: „Kaip čia dabar, jei pripažinsiu, kad čia yra geras sprendimas, tai reiškia, kad aš blogai vadovauju“. Tačiau tai tik rodo baimę. Kartais vadovas pats save pagauna į spąstus – nežino, ką daryti ir bijo klausti patarimo, nes tai neva rodytų, kad jis niekam tikęs.
Tačiau žmonės kaip tik labiau gerbia tuos vadovus, kurie pripažįsta darantys klaidų ir leidžia savo darbą kritikuoti. Darbuotojų dalyvavimas priimant sprendimus – vienas iš svarbiausių dalykų, lemiančių gerą organizacijos atmosferą.