„Andriau, ką mes dabar darysim, nereikia niekam vadybininkų, žinau, kad nereikia, nenoriu į Darbo biržą“, – kūkčiojo taip pat savo noru darbą paliekanti kolegė Rasa. Jos makiažas varvėjo juodomis ašaromis, tačiau vis tiek buvo graži. Keista – aš buvau ramus. Krūtinėje jaučiau vėsią tuštumą.
Lėtai tryniau iš kompiuterio jau nebereikalingus „failus“, lėtai kimšau į šiukšliadėžę primargintus popierius. Į didelį maišą kruopščiai kroviau viską, kas man dar gali praversti: tušinukus, lipnios juostelės ritinėlius, kelias oranžinių ir salotinių prilipinamų lapelių krūveles, keturias pakuotes popieriaus po penkis šimtus A–4 formato lapų. Jei jau išmeta, tai bent ką naudingo prigriebsiu. Iš lentynos nustvėriau porą knygų. Virtuvėlės spintelėje radau vyno butelį.
Iš pradžių norėjau jį atkimšti ir išpilstyti kolegoms – kad minėtų mane geru žodžiu. Tačiau prisiminiau, kad darbo metu gerti draudžia darbo taisyklės. Įsimečiau butelį į maišą – pravers.
Iš prigimties esu optimistas. Visuomet matau ne pusiau tuščias, o pusiau pilnas stiklines. Ypač tada, kai šalia stovi svaigaus gėrimo butelis. Na, čia aš juokauju. Tikrai nesu alkoholikas. Normalu išgerti, kai per krizę prarandi darbą, ar ne? Ir aš išgėriau. Daug išgėriau. Ir vyno, ir viskio, ir alaus, ir degtinės. Rytą atsibudau svetimame bute. Šalia gulėjo susivėlusi moteris dėmėtu veidu ir juodais paakiais. Vos atpažinau, kad tai yra mano kolegė Rasa.
„Andriau, tu juk supranti, kad du bedarbiai negali būti kartu“, – tarė ji man tą rytą gerdama kavą. Aš buvau ramus. Mūsų nuomonės sutapo. Nebuvo apie ką kalbėtis, todėl ji įjungė televizorių. Rodė Andrių Kubilių, kuris kažką kalbėjo apie antikrizinį planą ir priešus, kurie kursto riaušes. Mane ėmė pykinti. Atsisveikinau su Rasa ir išėjau namo.
Kitą rytą dangus buvo toks pat pilkas, tačiau man buvo linksmiau. Žvaliai plikledžiu nuslidinėjau iki Darbo biržos durų. Juk sakiau – esu optimistas. Kai automatas man išspjovė eilės numerį „96“, pagalvojau, kad tai yra gražus skaičius, kuris man lems sėkmę. Ėmiau dairytis, kurioje vietoje būtų smagiausia praleisti kelias laukimo valandas. Klestelėjau ant kėdės šalia simpatiškos jaunos merginos.
„Vadybininkas Andrius. Buvęs vadybininkas Andrius“, – ištiesiau prisistatydamas ranką ir plačiai išsišiepiau, tarsi kalbinti nepažįstamas merginas man būtų natūralus dalykas. „Kasininkė Ilona. O jūs atrodot toks linksmas, tikitės čia gauti darbą?“ – mergina nusišypsojo kiek sutrikusi ir aplink pirštą ėmė sukti ilgų juodai dažytų plaukų sruogą. Tačiau ėmėme kalbėtis ir sutrikimas praėjo. Po penkiolikos minučių ėmėme vienas kitą tujinti, o po valandos mane apėmė nuojauta – aš galiu jai padėti.
„Bet juk čia nėra ko nervintis. Juk nuo ryto iki vakaro girdėjot pyp pyp pyp pyp ir kartojote „ačiū, kad pirkote“. Ko tada jūs tokia liūdna? Susiraskite kur nors internete tą garsą „pyp pyp, pyp pyp“ ir klausykitės prieš miegą. Linksmiau bus, mažiau darbo pasiilgsit. Juk svarbiausia – tikėti savo jėgomis. Krizė yra galimybių metas. Būtent dabar jūs galite susikurti geresnį gyvenimą“, – išrėžiau kaip koks pamokslininkas. Matyt, ne veltui vakar paskaitinėjau iš darbo nugvelbtą knygelę „Vienuolis, kuris pardavė Ferrari“.
„Tu labai gražiai kalbi. Bet tai ką aš daugiau galiu daryt?“ – smalsus tamsiaplaukės žvilgsnis vėrė mane kiaurai. „O apie ką tu svajojai vaikystėje?“ – girdėjau, kad tokį klausimą pasimetusiems gyvenime pacientams užduoda psichoterapeutai. „Na, norėjau būti kirpėja. Net kursus baigiau. Bet į gerą saloną labai sunku prasimušt“, – atsakė mergina. „Tavo labai graži šukuosena“, – pagyriau. „Aš ir draugėms plaukus „padarau“, pakerpu, nudažau, jei paprašo“, – pasigyrė ji. „O kaip manai ką reikėtų daryti, kad dabar taptum kirpėja?“ – tokį klausimą man padiktavo lyg kažkas iš dangaus.
Juodaplaukė užsisvajojo ir sukūrė ištisą gyvenimo keitimo strategiją. Šnekučiavomės visas penkias laukimo valandas. Nežinau, ar jos svajonės taps realybė, tačiau ji atsisveikino spindinčiomis akimis: „Andriau, tu kaip tikras psichologas, moki patarti“.
Nors iš Darbo biržos konsultantės išgirdau, kad „jokių darbo pasiūlymų, tinkančių mano išsilavinimui, dabar nėra“, namo parlėkiau kaip ant sparnų. Jau žinojau, ką daryti. Dar kartą atsiverčiau „Vienuolį, kuris pardavė Ferrari“ ir supratau – aš irgi galiu taip kalbėti kaip garsusis guru Robinas Sharma. „Tu gali tapti nuostabiu gyvenimo ekspertu“, – kuždėjo man pasąmonė.
Suvokiau labai svarbų dalyką – nors visada buvau optimistas, mano ankstesnysis gyvenimas buvo klaidingas, nes nedariau gerų darbų.
Dabar nusprendžiau ištaisyti klaidą. Visomis savo žiniomis pasidalinsiu su jumis, mieli skaitytojai. Tikiu – galiu jums padėti per ekonomikos krizę. Ne, aš nesu burtininkas ir nesurasiu jums naujo darbo. Tačiau iš visos širdies stengsiuosi pakeisti jūsų mąstymą taip, kad sunkmetis taptų vartais į deimantais spindinčią ateitį.
Užduokite man klausimus komentaruose prie šio teksto arba elektroniniu paštu andriauspatarimai@gmail.com
Atsakymus galėsite skaityti po savaitės. O dabar – pirmasis patarimas, kuris gali praversti visiems, kuriuos kamuoja bjaurios mintys. Patogiai atsisėskite. Sukoncentruokite žvilgsnį į vieną tašką ir stenkitės vyti šalin visas – ir liūdnas, ir linksmas mintis. Įsivaizduokite, kad stebite mintis kaip pro peroną pravažiuojančius traukinius – pastebite traukinį, bet kartu nevažiuojate. Arba „atmušinėkite“ mintis lyg teniso rakete. Svarbiausia – nelėkti kartu su mintimi į nervingai besisukantį sūkurį. Pasėdėkite taip dešimtį minučių. Taps šiek tiek ramiau.
Iki!