Visuose didžiuosiuose miestuose žmonių laidojimo vietų telikę vos
keleriems metams, todėl krematoriumas politikams – vienintelis
išsigelbėjimas nuo dar vienos artėjančios bėdos.
Nebūtinai dėl to reiktų kaltinti A.Kubilių, galima prisiminti jau
nuokalnėn riedantį vežimą dar labiau stūmusį G.Kirkilą, tačiau ar nuo to
pasidarys kam nors mieliau keliauti per krematoriumo kaminą?
Daugelis lietuvių, skirtingai nei kokie estai, jau paversti sterblinių
velnių jaunikliais.
Šių gyvūnų patelės gali atsivesti ir 15 jauniklių, tačiau sterblėje jų
motina turi tik keturis spenius. Pirmieji keturi, suspėję prie jų
prislinkti, į juos įsikabinti bei įsitaisyti uždaroje sterblėje, ir būna
auginami. Atsilikėlius ir silpnesnius suėda patelė.
Štai lietuviai dabar ir šliaužia to spenio link, tačiau pasieks jį gal
tik kas trečias, o kitus suės Vyriausybės antikrizinis planas.
Rezervą sukaupę estai dabar turi daugiau spenių, todėl ten į
krematoriumą bus pasiųstas gal tik kas antras.
Nuo estų mes skiriamės dar ir tuo, kad mūsų seimūnai bei ministrai patį
maistingiausią spenį įsikišo sau į burną, todėl galimybių išgyventi
paprastam mirtingajam dar labiau mažėja.
Tad ko galima tikėtis artimiausioje ateityje? Pabandykime į tai
pažvelgti su šiek tiek linksmesne gaidele.
Šių metų pavasaris. Lito stabilumui pavojus nebegresia, tačiau 15 proc.
Lietuvos bedarbių irgi nebegresia artimiausiu metu susirasti darbą.
Iš pašalpų jau gyvena buvę smulkieji ir vidutiniai verslininkai,
mokytojams ir medikams atlyginimai vėluoja du mėnesius, biudžetas
neatsigauna ir įjungus antrąją taupymo pavarą.
Seimo rūmus dieną ir naktį saugantys policininkai nebeturi nei guminių
kulkų, nei dujų. Liko tik šunys, kuriuos protestuotojai lengvai paperka
mėsos gabalu.
Tačiau net ir Seimo valdininkų pro langus į viršų pakeltu viduriniu pirštu
erzinami protestuotojai rūmų nebešturmuoja, tik nuogus užpakalius jiems
rodo ir juokiasi. Visi laukia dar vienos pramogos – prezidento rinkimų.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis A.Kubilius vis
dar nori D.Grybauskaitės, o ši maivosi.
Ministro pirmininko nervai nebeatlaiko įtampos. Žodžius „Paskyriau padėjėjams priedus, o ką?“, premjeras vis dažniau keičia aštresniais: „Dėjau ant visų, o ką?“
Kančioje ir maldoje gyvenantys krikščionys demokratai nuolankiai
ištvertų net ir tai, jeigu ant jų kas tik nori ir ką tik nori nuolat
dėliotų, tačiau visi jie nutrūksta nuo grandinės, kai išgirsta, kad
A.Kubilius vis labiau ir labiau nori D.Grybauskaitės.
Išsiuvinėję savo vėliavoje ortodoksės R.Juknevičienės portretą jie, pakeliui kojomis trypdami
eurokomisarės atvaizdą, kyla į kovą už krikščioniškų vertybių išsaugojimą.
Seimo narių P.Saudargo ir P.Luomano į kovą kviečiami krikdemai dabar jau
sutiktų, kad žemė po jų lyderio A.Kubiliaus kojomis prasivertų ir jį
prarytų.
Bet žemė, kaip tyčia, nesiveria.
Už ortodoksų nugarų pritariamai kikena keli klebonai ir politikos
šalikelėje jau gulintis V.Landsbergis.
Galop A.Kubilius pareiškia, kad eurokomisarės jau nebenori – ji nebebus
TS-LKD kandidatė prezidento rinkimuose. Tačiau partijoje prasivėręs
plyšys nemąžta, nes krikdemai ant pirmininko galvos vis dar mato šėtono
ragus.
Ir visuomenėje, ir partijoje pasitikėjimo nebetekusiam A.Kubiliui
pagaliau atsiranda patogus pretekstas pasitraukti iš premjero pareigų,
tačiau partija jo dar nepaleidžia.
Sutrypta D.Grybauskaitė nebegali grįžti į tėvynę ir tampa Lietuvos Dalai
Lama. Eurokomisarė važinėja po pasaulį ir dalija valstybių lyderiams
trispalvės spalvomis nudažytus šalikus, ant kurių išsiuvinėti viduramžių
inkvizicijos ženklai.
Socdemai prezidento rinkimuose nutaria nekelti žmonių nekenčiamiausio
G.Kirkilo kandidatūros ir iš apdulkėjusio partijos archyvo ištraukia
kažkokį pensininką. Tačiau iš jo likęs tik praeities vaiduoklis – jis jau
ne toks, koks buvo prieš 20 metų.
Kitų ant statinės užkeltas ir iš visų pusių pagaliais prilaikomas, kad
nenupultų į balą, jis nuobodžiai kalba apie tai, kaip žiloje senovėje
statė elektrines, naftos perdirbimo įmonę, koks jis buvo didis
disidentas Lietuvos komunistų partijoje ir kaip jis išgelbėjo šalį nuo
V.Landsbergio fašistų.
Bet tai – niekam jau nebeįdomu.
Per 20 metų jau užaugo kita karta. Bet ar tai supranta socdemų
archyvuose besirausiantys politikai ir A.Smetonos laikų dvasia
tebegyvenantys krikščionys demokratai?