Tarp pirmą kartą šiemet prisiekiančių profesinės karo tarnybos karių – ir 34 metų kunigas kaunietis Linas Šipavičius.
Kartu su kitais kariais jis mokosi karybos pradžiamokslio, o vėliau, baigęs tris mėnesius trunkantį bazinį kario kursą, L.Šipavičius bus paskirtas karo kapelionu.
Su dvasininku kalbėjomės likus kelioms dienoms iki priesaikos.
- Nėra labai įprasta matyti kunigą su kario uniforma. Kaip jaučiatės?
- Gerai. Kapelionu norėjau būti pats, nors prieš tai dirbau paprastoje parapijoje. Tačiau ilgai užtruko visų dokumentų sutvarkymas. Pagaliau viskas sėkmingai baigėsi.
- Bazinis kario kursas – ne tik teorinės žinios, tačiau ir nemaži fiziniai krūviai. O gal kunigui daromos nuolaidos?
- Ne, jokių nuolaidų. Fiziniai krūviai manęs nebaugina. Dar tada, kol nestudijavau kunigystės mokslų, dirbau Kaune ugniagesiu-gelbėtoju.
Teko važiuoti į gaisrus, vaduoti žmones, po avarijų įstrigusius automobiliuose. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba – taip pat sukarinta struktūra. Be to, nuolat sportavau ir tebesportuoju.
- Radikalus pasikeitimas – nuo gelbėtojo iki kunigo.
- Tai – pašaukimas. Nuo mažų dienų man senelė kartodavo, kad būsiu kunigas. Būdamas vaikas patarnaudavau bažnyčioje. Vėliau, kai man sukako 14 metų, ėmiau svarstyti, kad kunigas turi būti šventas žmogus ir be nuodėmės. O aš buvau paprastas vaikas, tad ėmiau manyti, kad kunigystė – ne man.
Baigęs vidurinę mokyklą stoti į Kauno kunigų seminariją nesiryžau. Teko girdėti, kad ten labai griežta tvarka, draudžiamas televizorius, ribojamas spaudos skaitymas ir panašiai.
Tačiau vėliau, būdamas 24 metų, apsisprendžiau būti kunigu. Tai – radikalus pasikeitimas. Tačiau ir vėl – mes kalbame apie pašaukimą. Mokslus baigiau Lenkijoje, Liublino katalikiškame universitete.
- Dabar gyvenate kareivinėse kartu su kitais būsimais kariais. Ar jie jūsų nesivaržo?
- Manau, kad ne. Nors kai ką stebina, kai pamato mane valgykloje persižegnojantį. Tačiau tikiuosi, kad man būnant čia pavyko sulaužyti kai kuriuos stereotipus – neva kad kunigas yra kažkokia aukštesnė, neprieinama būtybė. Taip nėra.
Jie pamatė, kad aš toks pats, kaip ir jie – ir į balą netyčia įkristi galiu, ir batus sušlapti. Tik mane kolegos stebi, ar nesikeikiu.
- O ar keikiatės?
- Ne, stengiuosi nesikeikti.
- Turbūt ir maldas kalbate?
- Taip, visuomet laisvu metu. Būna, kad aš vakare meldžiuosi, o mano kolegos, su kuriais gyvename viename kambaryje, kalbasi telefonu, geria arbatą. Tačiau nei aš jiems, nei jie man netrukdo.
- Kokia karo kapeliono duona?
- Veikla tokia pati, kaip ir bet kurioje kitoje parapijoje: Šventos mišios, krikštynos, vestuvės, išpažintys. Tik parapijiečiai – kariai, o parapija – karinis dalinys. Gerai tai, kad čia nėra tiek daug karių, ir su kiekvienu galėsiu bendrauti asmeniškai.
Kariai į kapelioną gali kreiptis ir tada, kai kyla asmeninių rūpesčių, o kartais kapelionas gali atlikti ir psichologo funkcijas. Svarbiausias dalykas – būti su kariais.
- Kapelionai, kaip ir kiti kariai, vėliau gauna ir karinius laipsnius?
- Taip. Aš šiuo metu esu eilinis.