V. Kurutis paskaičiavo: ūkyje pagaminto bazinio pieno litro savikaina, įskaičiavus PVM, yra 1,12 Lt, o be tarpininkų parduodamas už 1,35 Lt. Miestiečiai turgavietėse, ūkio parduotuvėje būriais laukia „kaimiško“ (daugiau nei 4 proc. riebumo ir 3,2 proc. baltymingumo) produkto. Sumanios šeimininkės iš litro tokio pieno pasigamina apie 300 g grietinės, o nugriebtą pieną surauginusios – ir varškės. Dėl tokio „verslo plano“ skalsu ir ūkininkui, ir vartotojui.
Pilietiškumo mokė olandas
LŽŪU mokomasis ūkis – universiteto padalinys. Dėmesys skiriamas sėklininkystei, pieno gamybai, studentų praktiniams mokymams. Dėl savo statuso ūkis negali dalyvauti ES paramos programose. Prieš kelerius metus su viena Olandijos firma dalyvauta tarptautiniame projekte. V. Kurutis prisimena, jog tuo metu ties Noreikiškėmis buvo statomas tiltas per Nemuną. Veža jis svečią iš Olandijos pro šalį – tilto atramos vidury upės. Tokia pati situacija ir po mėnesio, dviejų. LŽŪU mokomojo ūkio vadovo olandas ir klausia: „Kodėl tu nieko nedarai? Juk ir už tavo pinigus tiltą stato...“
V.Kurutis kitą kartą kolegą iš Olandijos vežė į miestą aplinkiniu keliu – pro Aleksotą.
- Kolūkinė sistema diegė nepasitikėjimą vienas kitu, - kalba tris dešimtmečius LŽŪU mokomajame ūkyje dirbantis V. Kurutis. Būtent iš tų laikų ateina iniciatyvos, pilietiškumo stoka.
Kooperacijos pragarmė
Šiandien Lietuvoje yra apie 60 tūkst. ūkių, kurie verčiasi pieno gamyba. Pieno perdirbimo įmonių – šešios. Pasak V. Kuručio, tokiu santykiu tariantis partneryste nė nekvepia. Atsvara perdirbėjams galėtų būti gamintojų kooperatyvai. Tačiau kaime šis žodis asocijuojasi su sinonimišku „kolūkis“. Ir tai žmones atgraso. Perdirbėjai skleidžia kalbas, jog Lietuvoje gaminama per daug pieno, susiaurėjo pieno produktų eksporto rinkos, dėl to žaliavinio pieno kainos mažinamos.
Neseniai LŽŪU mokomojo ūkio vadovas diskutavo su žemės ūkio ministru Kazimieru Starkevičiumi. V.Kurutis pritaria jau išbandytai pieno pardavimo turguose idėjai. Didmiesčiuose kaip sovietmečiu rikiuojasi pirkėjų eilės.
Tačiau vienokios sąnaudos atvežti pieną iš Karkiškių (Kauno r.) fermos šaldytuvo, kitokios galimybės ūkininkui iš Prienų ar Kalvarijos. Kooperavęsi ūkininkai palengvintų perdirbėjų rūpesčius išvežti į užsienį ir išparduoti sandėliuose užsilikusius sūrius, pieno miltelius. Tačiau ar tai pavyks įgyvendinti – jau kitas klausimas. Ūkio vadovo nuomone, lietuvis į kooperatyvą žvelgia ne norėdamas duoti, o tikėdamasis gauti. Nacionalinis charakteris čia niekuo dėtas. Tokią nuostatą lėmė trys kolūkmečio dešimtmečiai.
Menas parduoti
„Kai tavo ūkio produkcija yra vertinama, visai kitas interesas gaminti“, - sako V. Kurutis.
LŽŪU mokomojo ūkio parduotuvė veikia keliolika metų. Ypač nuostolinga jos veikla tapo 2007 m., kai žaliavinio pieno kainos šoktelėjo. Daugiau nei du trečdalius ūkyje pagaminamo pieno tuomet išsiveždavo perdirbti UAB „Marijampolės pieno konservai“. Tačiau kai praėjusiais metais supirkimo kainos sumažėjo net 65 proc., gelbėjimosi ratu tapo prekyba pilstomu pienu.
LŽŪU mokomojo ūkio vadovas V.Kurutis pastebi, jog prekyba – pelningas verslas, tačiau ne kiekvienam lemta būti geru prekybininku. Ūkininkas turi intuityviai jausti rinkos pokyčius, juos studijuoti, numatyti verslo strategiją. Patyrusių žemdirbių įsitikinimu, ekonominių nuosmukių laikotarpiais žemės ūkio produkcijos gamintojas gali išlošti. Todėl ir LŽŪU mokomasis ūkis plečia savo prekybą pilstomu pienu keliose Kauno turgavietėse, o vasario 1 d. iš Karkiškių išvažiuoja mobili parduotuvė su termostabilia 300 l pieno talpa.
„Anksčiau mūsų pieną mieliau pirkdavo garbaus amžiaus miestiečiai, tačiau dabar pirkėjai jaunėja, - kalba V. Kurutis. - Prieš penkerius metus ūkyje gaminamas pienas buvo paženklintas ES sveikumo ženklo sertifikatu, o pirkėjams tiekiama produkcija yra patikrinta, kokybiška, kaloringa.“
Aukštos kainos - diversija
Nors skambėtų paradoksaliai, tačiau LŽŪU mokomojo ūkio vadovas V. Kurutis 2007 m. padidėjusias pieno supirkimo kainas pavadino diversija. Šimtai ūkininkų, apsvaigę nuo gaunamų pajamų, kūrė šviesius planus, puolė rengti ūkių plėtros, modernizavimo projektus, ėmė paskolas iš bankų, pirko žemės ūkio techniką, statė naujas fermas. Tačiau „aukso karštligė“ greitai baigėsi. Kišenės tuščios, o skolas reikia mokėti, atlyginimus darbuotojams sumažinti sunku.
„Kiaules išpjovei, ūkio specializaciją pakeitei ir gali išbristi iš skolų balos“, - sako V. Kurutis ir priduria, jog pieno ūkis – inertiškas, galviją užauginti prireikia ne vienerių metų. Šiandien ūkio vadovas rikiuoja praeities pamokas, numato ateities darbus. Antai 1998 m. Rusijos ekonominė krizė skausmingiausiai Lietuvai smogė trečiaisiais metais, panašių pasekmių Lietuvos ūkis gali laukti 2011-aisiais.
Besaikis žemdirbių pasitikėjimas politikais gali skaudžiai atsiliepti ūkininkams. Taip jau yra buvę. Iš tėvų ir senelių istorinės patirties V.Kurutis pasisėmė sodiečio išminties planuoti darbus bent dešimčiai metų į priekį, vengti skolų ir politinių įsipareigojimų.
Planai ir prioritetai
„Dauguma ūkio statinių – mano metų“, - šypsosi LŽŪU mokomojo ūkio vadovas V. Kurutis. Tačiau bet kurias naujas statybas ar investicijas reikia daugelį kartų pamatuoti, pasverti. Ūkininkavimas – verslas, kuriam galioja tie patys rizikos dėsniai.
LŽŪU mokomojo ūkio vyr. zootechniko Juozo Laukaičio skaičiavimais, užauginti pieningą karvę atsieina apie 3-4 tūkst. Lt. Šiandien Karkiškių fermoje – 150 piendavių. Viena per laktaciją atseikėja daugiau nei 7 tūkst. kg. Yra galimybių didinti produktyvumą – duoti daugiau ir brangesnių pašarų priedų, mineralų. Tačiau sustabdo mintis: ar taip nebus trumpinamas galvijo amžius, kur reikės realizuoti produkciją. Kiekvienas ūkininkas skaičiuoja ir gamybos sąnaudas. Daug paprasčiau kiekvieną rytą iš fermos šaldytuvo atseikėti 3 t pieno iš Marijampolės atvažiuojančiam supirkėjui.
Dabar – 300 kg – į vieną talpą, 200 kg – į kitą, 100 kg – į trečią. Dažniausiai iki pietų pilstomas pienas turguje parduodamas. Tačiau jeigu liko – jį reikia grąžinti į fermą, pamatuoti, išpilstyti veršeliams. Reikia laiko, darbininkų, o viskas apsisuka ūkio išlaidomis.
„Jeigu tu sustojai, žinok, jog tai žingsnis atgal“, - sako LŽŪU mokomojo ūkio vadovas V. Kurutis. Jo planuose – ūkio parduotuvių tinklo plėtra, pieno perdirbimo cecho statyba.
Neseniai ūkyje gamybinę praktiką atlikę studentai iš Austrijos, Ispanijos, Airijos, Čekijos stebėjosi lietuvių darbštumu ir verslumu.