Augustavo kaimas šalia Švenčionėlių – sumažinta pagarsėjusio Didžiasalio kopija. Buvusios Švenčionių politechnikos mokyklos bendrabučio kambarius yra pigiai įsigiję butus praradę vilniečiai.
„Čia – invalidų, pamišėlių ir bedalių namas“, – sako skudurais apsitūlojusi žmogysta ir spūdina pro šalį.
Netgi neaišku, ar tai vyras, ar moteris. Spaudžia šaltukas, o iš užkalbinto žmogaus atvėpusio bato kyšo pamėlynavęs pirštas.
Nuo bado ir šalčio pamišo
„Ar tas žmogus čia gyvena?“ – klausiame trijų paauglių, kažką aptarinėjančių prie penkiaaukščio laiptinės be durų.
„Čia Saša. Jam nuo bado ir šalčio galvoje negerai.
Mano močiutė kartais duoda jam šiltų kruopų, bet šiaip maisto jis ieškosi šiukšlynuose“, – sako drąsiausias.
Egidijui – 15 metų. Jis vienintelis iš kompanijos apsirengęs tvarkingais drabužiais.
„Galime parodyti, koks baisus Sašos kambarys. Šitame name viskas išdaužyta.
Mes kartais aptvarkome, bet tai negelbėja. Tas žmogus nepajėgia gyventi vienas“, – aiškina vaikinai.
Penkiolikamečiai mokosi šalia esančiame profesinio rengimo centre ir sako, kad anksčiau bendrabutis buvęs tvarkingas, kol priklausęs mokyklai.
Kadangi namo gyventojai privatizavo butus, penkiaaukštis buvo atjungtas nuo mokyklą šildančios katilinės. Kambariuose, kur dar buvo žmonių, Švenčionėlių seniūnija įrengė elektrinius radiatorius.
Dekoracijos siaubo filmui
Tokiame name galima būtų kurti siaubo filmus, bet ne gyventi.
Tokia mintis kyla vaikštant po Augustavo penkiaaukštį.
Neužrakintume Sašos kambaryje ant suklypusio stalo – vištos kaulų nuograužos, stiklainiai su kopūstų liekanomis, kitokios atliekos, rastos šiukšlių dėžėse. Senos patalynės nepagailėjo kažkuri kaimynė, bet ji nešildomose patalpose sudrėko.
„O šitame kambaryje gyveno Viačeslavas, bet jį surado negyvą miestelyje. Kažkuo nepasidalijo su čigonais“, – pasakoja vaikinai.
Buvusiame Viačeslavo kambaryje – laužo liekanos. Kažkas degino skudurus ir kitų kambarių duris. Matyt, šildėsi. Mėtosi apdegęs lango rėmas.
Tiesiog stebuklas, kad gaisras nepersimetė į greta gyvenančios šeimos kambarį.
Dabar name yra visai negyvenamų aukštų, o tarp apgyventų kambarių įsiterpia tušti, priversti visokio laužo. Jų langai išdaužyti, todėl už plonos kambarių vidinės pertvaros – lauko temperatūra.
Žiemą verčiasi pusbadžiu
„Prišildyti kambario neįmanoma – atšąla vos išjungus radiatorių. Norėjau įsirengti krosnį, bet neleidžia – penkiaaukščiuose draudžiama“, – aiškina 53 metų Vladimiras.
Vyras prieš ketverius metus atsikėlė iš Vilniaus. Jis nesitikėjo, kad namas Augustave bus atjungtas nuo katilinės.
Vladimirui už elektros energiją reikėtų mokėti nuo 380 iki 450 litų per mėnesį, bet jis invalidas, todėl gauna kompensaciją.
„Mane gelbėja vasarą sutaupyti pinigai. Tada laikausi iš grybų ir uogų ir neimu invalidumo pašalpos. Žiemą atsiimu sutaupytus pinigus ir pusbadžiu šiaip taip išsiverčiu.
Jei iki vasaros ištempsiu, viskas bus gerai“, – guodžiasi vyriškis.
Maudo kas antrą mėnesį
Vaikinai mus palydi iki durų, už kurių gyvena devyniolikmetė Julijana, vieniša motina.
Kai šeimininkė atidaro duris, iš kambario tvoksteli aštrus šlapimo tvaikas.
Ant vienos sofos suguldyti du Julijanos vaikai – šešių mėnesių Michailas ir šiek tiek vyresnė nei pusantrų metų Anžela.
„Kambaryje taip šalta, kad Anželos ant grindų paleisti negaliu – iš karto peršąla“, – sako Julijana.
„O kaip jūs savo vaikus prausiate?“ – teiraujuosi. Patalpoje – ne daugiau kaip dešimt laipsnių šilumos.
„Maudau kas antrą mėnesį. Įjungiu du radiatorius, bet vis tiek normaliai neprišyla. Kiek kartų maudžiau, tiek kartų susirgo plaučių uždegimu“, – trukteli pečiais Julijana.
Mintyse suskaičiuoju: pusės metų Michailas savo gyvenime maudynes turėtų būti patyręs tris kartus.
Išsigelbėjimas – pašalpos
Ant kitos lovos sėdi Julijanos dėdė, motinos brolis. Nuo ten irgi sklinda stiprus šlapimo kvapas. Vyras serga psichikos liga ir nuolat laido nerišlius žodžius, bet Julijana džiaugiasi, kad jo invalidumo pašalpa papildo šeimos biudžetą.
Kartu gyvenanti 54 metų Julijanos motina pensijos dar negauna, o į darbą jos niekas nepriima – per sena.
„Išverkiau, kad priimtų į medžio cechą, bet nė dienos neišsilaikiau. Pasakė, kad per lėtai dirbu“, – atsiduso moteris.
Iš Naujosios Vilnios į Augustavą atsikėlusi šeima gyvena iš Julijanos vaikų pašalpų, be to, sykį per mėnesį gauna sausą maisto davinį iš socialinės pagalbos tarnybos.
„Kodėl gimdėte antrą vaiką? Tokiomis sąlygomis ir vieną dukterį auginti gana sunku“, – klausiu Julijanos.
„Reikėjo gimdyti antrą kartą. Tiktai iš vaiko pašalpos galėjau šiek tiek sumokėti už elektrą, nes ją buvo išjungę už skolas.
Kito varianto, kaip priversti prijungti nukirptą elektros laidą, nesugalvojau, kad ir kaip sukau galvą“, – aiškina šešias klases baigusi moteris.
Jos sūnus Michailas išblyškęs kaip drobė, o duktė Anžela ilgai vartalioja duotą saldainį, galvodama, ką su juo reikėtų daryti.
Vandens – į kitą laiptinę
Visame name – vos keli darbą turintys žmonės. Jų butų durys kiek tvarkingesnės, o apie jas sukinėjasi sušalusios katės – žino, kad čia dar įmanoma nutverti kokį kąsnį.
Nustebina vienoje laiptinėje šalia durų dailiai nutinkuotas sienos plotas.
„Kas čia gyvena?“ – klausiame palydovų.
„Subankrutavęs verslininkas. Jis vylėsi, kad kaip nors įkalbės savivaldybę pasirūpinti namo likimu, bet, matyt, jam nepasisekė“, – aiškina paaugliai.
Koridoriuje sutinkame moterį, nešiną kibiru. Ji tempia vandenį iš kitos laiptinės, nes šioje nėra – kažkas nupjovė vamzdžius.
„Ar kas nors iš seniūnijos arba savivaldybės ateina pasižiūrėti, kaip jūs čia gyvenate?“ – klausiu moters su kibiru.
„Vaikšto. Pasižiūri, patrauko pečiais, tačiau daryti nieko nedaro – pinigų nėra. Kartais pagalvoju, kad šios žiemos jau nebeištversiu. Pernai nors žiema šiltesnė buvo“, – atsidūsta kibiro savininkė.
Moteriai – apie trisdešimt. Ji labai išsekusi, o paakiai – tamsiai mėlyni.
Jiems padėti neįmanoma?
Po šios ekskursijos nepalieka mintis, kad kas nors vis vien privalo rūpintis tais, kurie nesugeba savimi pasirūpinti. Tokių žmonių, ko gero, esama visose valstybėse ir visose santvarkose.
Augustavo realybė perša mintį apie genocidą, kuris vyksta normalių žmonių akyse. Ir šie nieko nedaro.
Švenčionėlių seniūno Antano Juodaičio balsas – liūdnas ir pavargęs: „Kasmet iš to namo laidojame po 3-4 žmones. Kompensacijas galime mokėti tik keturioms šeimoms. Kiti išvogė vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžius, nulupo skaitiklius. Vasarą fekalijos plūsta į rūsį“.
„O vaikai? Ten gyvena moteris su dviem vaikais, vienas – kūdikis“, – aiškinu.
„Jie – nelegalai. Bet vis tiek šelpiame maisto daviniais“, – atsidūsta A.Juodaitis.
Seniūnas sako, kad butai privatizuoti, o visi gyventojai – asocialūs, todėl nėra kam kurti bendruomenės. Seniūnija nepajėgi sutvarkyti ir prižiūrėti negyvenamų kambarių. Bandė įstiklinti – išvogė rėmus.
Tai ką daryti? Duos Dievas, gal šią žiemą numirs dar keletas – ir reikalas pamažu spręsis.