Kaip A.Kubilius areštavo Lietuvą ir sugrūdo ją į konservacijos lagerius

Ūkininkai ir valstiečiai išėjo į laukus ir ten sulaukėjo.

Taip Lietuva išsivaikščiojo.

Tik saujelė optimizmo nepraradusių žmonių geresnio gyvenimo bandė ieškoti svetur.

Kadangi dėl lėšų trūkumo jie negalėjo nusipirkti bilietų nei į Angliją, nei į Airiją, geresnio gyvenimo patraukdavo ieškoti pėsčiomis į kaimyno sandėliuką, balkoną, automobilio bagažinę.

Tačiau patys stipriausieji atkakliai ieškodavo darbo. Daugelis jų įsidarbindavo gulinčiais policininkais. Dažniausiai jie atsiguldavo ant geležinkelio bėgių. Todėl tokia tarnyba neilgai trukdavo. Lietuvos geležinkeliai netrukus užsikimšo, visur aidėjo be maitintojų likusių moterų aimanos.

Tik pačios oriausios moterys neprarasdavo išdidumo ir neverkdavo — prisisemdavo į burną vandens ir nebyliai gulėdavo ežero arba upės dugne.

Protingiausieji tautos atstovai įsidarbindavo Seimo narių visuomeniniais patarėjais. Jie negausiomis grupelėmis susirinkdavo prie Seimo langų ir šūkaudavo patarimus: „Baikit vogti!“, „Turėkit sąžinės!“, „Nesmaukit žmonių“, „Užkirskit kelią korupcijai!“, „Ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi!“.

Seimo nariams tokie patarimai labai nusibodo. Kartą vienas iš trijų valstybės pareigūnų asmuo iškišo galvą pro Seimo langą ir sušuko patarėjams:

— Eikit jūs visi nafik!

— Nafik tai nafik... — pasakė patarėjai ir prisisėmė į burnas vandens netoli Seimo tekančioje Neryje. Ir visi nebylūs nuplaukė pasroviui: ir paprasti kalviai, ir kuklūs tautosakininkai, ir linksmi armonikieriai, ir taikūs bitininkai, ir nagingi lietuviškų samčių kūrėjai, ir pasitempę administracinio korpuso eiliniai.

Lietuva ėmė ne tik išsivaikščioti, bet ir išsiplaukioti.

Dėl to labai suskaudo širdį Didžiajam Konservatoriui A.Kubiliui, nes jis dar nebuvo įvedęs išsivaikščiojimo ir išsiplaukiojimo mokesčių.

Todėl A.Kubilius nusprendė atimti iš tautos teisinę neliečiamybę, areštuoti Lietuvą, sugrūsti ją į konservacijos lagerius ir taip užkirsti kelią išsivaikščiojimui ir išsiplaukiojimui.

A.Kubilius netgi sukūrė antikrizinę programą: išdalijo vargstantiems žmonėms antikrizinius davinius — specialius paramos krepšelius ir paragino užkonservuoti visus savo poreikius ir nuomones.

Į tautai skirtus maišelius rūpestinga valdžia pridėjo daug konservų, o parlamentarų antikriziniame ryšulėlyje buvo sukrautos apie 15 tūkstančių litų siekiančios algos ir visokios priemokos.

Sunku tokį maišelį būdavo pakelti, todėl parlamentarams dar būdavo skiriami antikriziniai tarnybiniai automobiliai, kurie vežiodavo jų antikrizinius maišelius.

Godūs ir neišauklėti žmonės buvo nepatenkinti tokiu sprendimu, todėl pagrasino užpulti parlamentą, atimti Seimo nariams skirtus antikrizinius davinius ir išsilaisvinti iš konservacijos lagerio.

Prasidėjo didvyriška parlamento gynyba. Į priešakines gynėjų gretas narsiai stojo trečiasis pagal svarbumą valstybės asmuo. Jis uždraudė filmuoti Seimo valgykloje, kitose strategiškai svarbiose parlamento vietose, kur tautos išrinktieji praleisdavo labai daug laiko. O jei jį patį Seime pabandydavo pakalbinti žurnalistai, iš karto ryžtingai imdavosi parlamento gynybos veiksmų — iškviesdavo apsaugą.

Skubiai buvo parengtas parlamento atsitraukimo planas. Atsitraukimo keliai vedė į miškus prie ežerų, kur buvo įrengti penkių žvaigždučių bunkeriai su pirtelėmis ir pataluose pasislėpusiomis įgudusiomis ryšininkėmis.

Kiekvieną savaitgalį vykdavo mokymai — evakuacijos manevrai.

Parlamentarai sėsdavo į antikrizinius tarnybinius automobilius, prisikraudavo pilnas bagažines antikrizinių davinių ir atsitraukdavo į šalies gilumą, prie ežerų, ir taip kruopščiai pasislėpdavo, kad jų negalėdavo aptikti ne tik tautos atstovai, bet ir žmonos bei uošvės.

Viename iš slaptųjų bunkerių patalų kedentoja dirbo pradedanti politikė Grytutė Tapkevičiūtė. Tai buvo morališkai tvirta mergina, net per Didžiąją Krizę išlaikiusi orumą. Ji mėgdavo kartoti motinos žodžius: kad ir kaip sunku būtų, niekada nenuleisk krūtinės. Todėl visada vaikščiodavo aukštai iškėlusi biustą.

Įtakingiems vyrams tai darydavo nemenką įspūdį, todėl mergina skynėsi kelią į priekį.

Sklido kalbos, jog, esant nedebesuotam dangui, G.Tapkevičiūtės biustas yra matomas net iš kosmoso.

Tokie ryškūs asmenybės bruožai G.Tapkevičiūtei atvėrė galimybes tapti TV žvaigžde. Deja, netikėtai paaiškėjo, kad jos krūtinės forma ir matmenys neatitinka vienos populiarios TV laidos formato.

Patalų kedentoja labai nusiminė. Nukabino krūtinę. Tai pamatę vyrai guodė ją dieną ir naktį, žadėjo siųsti į krūtinės tobulinimo kursus Kolumbijoje.

„Jei nebūsi TV žvaigžde, galėsi tapti ministre. Su tokia krūtine toli nueisi“, — guodė ją A.Kubiliaus patarėjas, išprotėjęs psichoanalitikas Bukas Samtis.

„A.Kubilius manęs niekada nepaskirs ministre. Jam juk moterys neįdomios. Nuolat pedalus užgulęs — nuo dviračio nenulipa“, — dejavo G.Tapkevičiūtė.

„Nepraraskite tikėjimo, gerbiamoji. Juk R.Juknevičienę A.Kubilius paskyrė ministre. Ji sėkmingai vadovauja labai vyriškai institucijai — Krašto apsaugos ministerijai“, — išmoningai guodė Bukas Samtis.

„Nenoriu būti kažkokia kraštine, tegul kraštus saugoja kiti. Noriu saugoti centrą“, — ambicingai pareiškė G.Tapkevičiūtė.

Įkvėpti patriotinių G.Tapkevičiūtės užmojų, prie ežerų atsitraukę parlamentarai nusprendė įkurti Seimo apsaugos ministeriją. G.Tapkevičiūtę paskyrė jos vadove.

Nudžiugo G.Tapkevičiūtė. Iš laimės ėmė šokti trepaką. Panoro atlikti ką nors šviesaus ir nesavanaudiško: apglėbti krūtimis visą krizės iškankintą tautą, bėgti tėviškės laukais paskui žydrąją laimės paukštę, raškyti žvaigždes nuo dangaus, ištekėti už Vinco Kudirkos, pasiūlyti kiekvienam sutiktajam konservų su nuolaida.

Netrukus buvo paskelbta mobilizacija į G.Tapkevičiūtės vadovaujamos Seimo gynėjų ministerijos gretas. Šimtai savanorių pareiškė norą krūtine ginti parlamentą. Buvo atrinktos pačios iškiliausios krūtinės ir nuvežtos savaitgalio mokymams į slaptuosius paežerių bunkerius.

Parlamento gynybai rengėsi ir Krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė, kuriai buvo įsakyta saugoti parlamento teritorijos pakraščius.

Dešiniųjų ministrės įsakymu aplink parlamentą marširuojantys gynėjai skandavo ne „kaire, kaire, viens du trys“, bet „dešinę, dešinę viens du trys“. Tauta juokėsi ir švilpė, tačiau parlamentarai jos balso jau seniai nebesiklausė.