L.Klimka gimė Kaune, bet dar būdamas vaikas su tėvais persikėlė į Vilnių. Čia jis gyvena jau šešis dešimtmečius, tačiau nedrįsta savęs vadinti vilniečiu.
„Kad būtum tikras vilnietis, reikia gimti Vilniuje. Tačiau ir to maža. Reikia mylėti miestą ir būti tikru miestiečiu. Miestiečiai – tai žmonės, kurie naudojasi gyvenimo mieste privalumais, džiaugiasi ne tik tvarkingais šaligatviais, bet ir kultūriniu gyvenimu.
Tikri vilniečiai rūpinasi savo miestu, puoselėja jį, jo kultūrą ir istoriją“, – įsitikinęs mokslininkas. Tuo požiūriu jis jaučiasi esąs tikras vilnietis.
- Kokį prisimenate pokario Vilnių, kai į jį atvykote būdamas septynerių metų?
- Vilnius manęs neišgąsdino, pasirodė jaukus.
Pokario mieste žaisdavome su vaikais tarp griuvėsių.
Augau J.Basanavičiaus gatvėje. Rytais eidamas į mokyklą grožėdavausi atsiveriančia gražia Senamiesčio panorama.
Labiausiai atmintin įstrigo žiemos rytmečiai. Saulei tekant virš pastatų pakibdavo migla ir iš kiekvieno Senamiesčio namo į dangų kildavo dūmai. Tuomet žmonės namus šildydavo kūrendami malkas arba anglis. Toks vaizdas niekada daugiau nepasikartos.
Jau paaugęs labai norėjau pažinti Vilnių, jo praeitį.
Su draugais landžiojome po Senamiesčio kiemus, užkaborius, paskui ieškodavome literatūros apie namų, šventyklų istoriją. Taip net lenkų kalbos pramokau, nes lietuviškų knygų nebūdavo.
- Vilnių tyrinėti pradėjote dar vaikystėje. Tai darote ir iki šiol?
- Taip. Kartais skubėdamas sostinės gatvėmis negaliu nestabtelėti ir nepasigrožėti atsivėrusia Vilniaus panorama, anksčiau nepastebėta detale.
Iki šiol atrandu daug gražaus ir netikėto.
Neseniai perskaičiau 1784 metais vienos moters rašytą dienoraštį. Jame ji aprašė savo įspūdžius apie Vilnių.
Moteris rašė, kad nuvažiavo į Pohulianką išgerti kavos. O Pohulianka – tai dabartinė J.Basanavičiaus gatvė, kurioje aš užaugau.
Gatvės pabaigoje anksčiau buvo garsus restoranas. Daug kas pasakoja, kad pavadinimas „pohulianka“ kilo ne iš slaviško žodžio, reiškiančio „pasivaikščioti“, o iš žodžių „pašvęsti“, „paūžauti“.
- Ko pasigendate dabartiniame Vilniuje?
- Sostinėje per mažai istorinės atminties ženklų, paminklų. Pasigendu jų parkuose, skveruose.
Pamenu, prie Žaliojo tilto anksčiau buvo graži koplytėlė. Gyventojai tikėjo, kad ji – stebuklinga. Nes pasimeldus joje norai išsipildydavo.
Koplytėlė buvo ir prie Šv.Petro ir Povilo bažnyčios. Turiu slaptą svajonę ją atstatyti.
Norėčiau, kad būtų atkurtas ir šulinys Katedros aikštėje. Ten būdavo pasimatymų ir pokalbių vieta.
Atstatyti šulinį būtų nebrangu, bet prasminga.
- Ar turite Vilniuje išskirtinių vietų, į kurias užsukate pailsėti ar pamąstyti?
- Mėgstamos vietos iš manęs pavogtos. Vietoj jų liko užrašas „Privati valda“.
Pavyzdžiui, labai mėgdavau Užupyje nuo kalno žiūrėti į Vilnių, atsiverdavo puiki panorama. Dabar ten stovi vartai.
Nesuprantu, kaip miesto žemė gali tapti privati.
Mėgdavau leisdamasis Mindaugo gatve žiūrėti į atsiveriančią Senamiesčio panoramą.
Dabar ją užstoja gyvenamasis namas.
Nuo Trijų kryžių kalno atsiverianti panorama manęs nebedžiugina. Nebematyti Šeškinės kalvų, jas užstoja nauji statiniai, dangoraižiai.
Anksčiau visų Senamiesčio namų stogai buvo raudoni, dabar jie tampa vis margesni. Nesuprantu, kodėl Senamiestyje beveik visų pastatų pirmieji aukštai virto vitrinomis. Pastatus sudarkė ne tikri vilniečiai, o tie, kurie atvyko užkariauti Senamiesčio.
- Šiuolaikinis Vilnius jums nebėra toks mielas?
- Žinoma, miestas keitėsi ir į gera. Daugybė pastatų ir šventyklų buvo restauruota.
Su džiaugsmu stebėjau, kaip buvo restauruojama Bernardinų bažnyčia.
Darbai vyko lėtai. Tačiau kai pradėta kalbėti apie ketinimus įrengti bažnyčioje liftą ar stiklinį stogą, negalėjau patikėti savo ausimis.
Liftas praverstų kitoje puikioje Senamiesčio vietoje – Šv.Jonų bažnyčios varpinėje. Ir vilniečiai, ir turistai mielai kiltų į puikią apžvalgos aikštelę. Bet Vilniaus universiteto vadovybė kažkodėl to nenori, geriau leidžia ant varpinės stogo įrengti antenas.
- Kokių problemų matote sostinėje?
- Pagrindinė problema yra ta, kad pastaruoju metu Vilnių valdydavo ne vilniečiai. Visokiomis prasmėmis: ir meilės miestui, ir gimimo prasme.
Jie – kaip H. de Balzaco kūrinio herojus Orelis, kuris stovi ant kalvos, žiūri į po kojomis plytintį Paryžių ir sako: „Aš jį užkariausiu“.
Sostinės savivaldybėje matau daug žmonių, kurie atėjo užkariauti miesto, o ne jį puoselėti.
Iš to kyla visos negerovės.
Daug architektų nemyli Vilniaus, o myli save, savo darbus. Jiems nesvarbus istorinis kontekstas. Jiems svarbu pasistatyti paminklą.
Vilnius visada garsėjo savo grožiu, tuo, kaip miestas ir gamta susilieja ir sudaro vieną visumą. Sostinę supa unikali gamta, juk savo pėdsakus čia paliko net du ledynai. Vienas jų darbavosi vienoje Vilnios pusėje, kitas – kitoje, ir matome, kaip skiriasi kraštovaizdis.
Man atrodo, kad Europoje nėra kitos tokios sostinės, kurioje per 10 minučių nuo miesto centro būtų galima nueiti į slėnį ir pasiklausyti lakštingalų čiulbėjimo.
Vilniečiai tokią galimybę dar turi, ir ačiū Dievui, kad kalnuota vieta nėra tinkama įvairioms statyboms.
- Kaip jums atrodo, kas laukia sostinės?
- Manau, netrukus Vilniuje atsiras tikrų miestiečių karta, kuri nugriaus dangoraižius ir kitus miestą darkančius pastatus, mokės ir norės puoselėti savo miestą.
Norėčiau, kad būtų atkurta gynybinė siena nuo Bastėjos iki Subačiaus gatvės. Juk kadaise Subačiaus vartuose gyveno miesto budelis.
Viename Vilniaus muziejų yra eksponuojami trys jo kalavijai.
Anksčiau buvo kalbama, kad, budeliui nukirtus 99 galvas, kalavijas atgydavo ir nužudydavo patį budelį. Todėl nugalabiję 99 žmones budeliai kalaviją užkasdavo ir eidavo pas kalvį prašyti naujo.
- Ką gali duoti Vilniui ir vilniečiams šie metai, kai Vilnius yra Europos kultūros sostinė?
- Vilniui duos daug, atvažiuos daugiau gerų menininkų, turistų, tačiau mes Europai duosime labai mažai.
Į projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ programą rengėjai kažkodėl neįsileido etninės kultūros.
Dėl siaurų pažiūrų kažkas atskyrė liaudies meną nuo profesionaliojo.