Rusijos politinių žaidimų lauke – ir religinis galios centras

Dar niekada Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovo rinkimo procedūra nebuvo tiek panaši į pasaulietinę politinę kampaniją.

Čia netrūko ne tik įnirtingos pretendentų užkulisinės kovos, bet ir plačiai taikomų „purvinų politinių technologijų“.

Todėl šie patriarcho rinkimai atspindi daug daugiau negu vien pačios Bažnyčios reikalus.

Stačiatikių bažnyčia Rusijoje išgyvena pakilimą. Praėjus vos 20 metų po komunistinio režimo žlugimo Rusijoje ir atgaivinus sąžinės laisvės principą, šalyje atgimė daugiau nei 800 vienuolynų.

Po neseniai įvykusio Rusijos stačiatikių bažnyčios susijungimo su Rusijos stačiatikių bažnyčia užsienyje parapijiečių skaičius gali siekti 110-130 milijonų žmonių. O potencialas – dar mažiausiai du kartus didesnis.

Religingumas, nors kartais tik išorinis, daugumai šalies gyventojų ir jos elitui tampa norma.

Bažnyčia įgauna masiškiausios ir įtakingiausios institucijos statusą.

Be to, Rusijos stačiatikių bažnyčia jau dabar tampa viena turtingiausių šalies organizacijų, turinčių didžiulius materialinius ir žmogiškuosius išteklius.

Visuomenė ir Rusijos parlamentas jau kelia klausimą, kad vienuolynams žemdirbystės reikmėms būtų skirta žemės, o Bažnyčiai suteikta teisė užsiimti ūkine veikla – iš esmės verslu.

Pirmą kartą kone per šimtą metų patriarcho rinkimai vyko be tiesioginio KGB dalyvavimo, nors ir ne be Kremliaus priežiūros. Todėl Bažnyčios hierarchams susidarė sąlygos jų politinei (ar tarpusavio) kovai.

Nieko nuostabaus, kad iš pradžių archijerėjų, o vėliau ir svarbiausio – Bažnyčios soboro posėdžiai vyko laikantis griežtų saugumo priemonių.

Kristaus Išganytojo katedrą supo 3 milicijos žiedai. O to nėra buvę net per Bažnyčios renginius, kuriuose dalyvaudavo pirmieji Rusijos valstybės asmenys.

Posėdžių durys buvo aklinai užvertos visiems „ne delegatams“ ir spaudai.

Bažnyčios vadovų prašymu šalies specialiosios tarnybos katedroje blokavo mobilųjį ryšį ir galimų visų kitų ryšio priemonių ar garso įrašų priemonių darbą.

Siekiant išvengti klastočių, slaptajam balsavimui skirti biuleteniai buvo išspausdinti „Gosznak“ spaustuvėje, kurioje spausdinami ir Rusijos rubliai.

Bažnyčios išorinių reikalų skyriaus vadovas, Smolensko ir Kaliningrado metropolitas Kirilas jau po Aleksijaus II mirties buvo laikomas vienu realiausių kandidatų į patriarcho postą. Nors galbūt ir ne vienu geidžiamiausių.

16-ojo patriarcho biografija itin įdomi. Būdamas 22 metų, kai dar studijavo Leningrado dvasinėje akademijoje, Vladimiras Gundiajevas (toks pasaulietinis naujojo patriarcho vardas) užsiėmė tarptautiniais ryšiais.

Ir, matyt, sėkmingai. Nes tikrai labai greitai Rusijos stačiatikių bažnyčia jį pasiūlė į Pasaulinės bažnyčių tarybos vadovybę, Europos bažnyčių konferencijas, įvairias taikdariškas organizacijas.

Būdamas 28-erių, Kirilas tapo Leningrado dvasinės akademijos rektoriumi, o 30-ties – Vyborgo arkivyskupu.

Žinoma, toks greitas paaukštinimas nebuvo įmanomas be visagalio KGB. Didelių vilčių teikiantis dvasininkas sutiko būti agentu, prisidengęs Michailovo slapyvardžiu.

Tai paaiškėjo dar praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai pirmas laisvai išrinktas Sovietų Sąjungos parlamentas sudarė komisiją valstybės saugumo organų veiklai tirti.

Tuomet tapo žinomi ir kitų aukštų Rusijos stačiatikių bažnyčios hierarchų slapyvardžiai. Taip pat ir patriarcho Aleksijaus II – Drozdovas.

Metropolitas Kirilas susitikime su Maskvos valstybinio universiteto studentais tuomet gražbyliavo: „Faktas, kad dvasininkija susitikdavo su KGB atstovais, moralės požiūriu neturi jokios reikšmės“.

Kas moralės požiūriu Kirilui turi prasmę, tikriausiai reikėjo spręsti iš televizijos, kur dvasininkas greitai „įleido šaknis“. Kiekvieną savaitę rytais jis sakydavo pamokslus, taip tikinčiuosius vesdamas į doros kelią.

Tačiau netrukus aukštas dvasininkas atsidūrė skandalo centre. Jo vadovaujamas Bažnyčios išorinių reikalų skyrius per savo fondą „Nika“, prisidengdamas labdara ir nesumokėjęs muito mokesčių, įvežė į šalį daugiau negu 8 mlrd. cigarečių siuntą.

Tokių organizacijų, iš valdžios gavusių teisę be muito įvežti prekes, kurioms taikomas akcizas, buvo trys: Afganistano veteranų sąjunga, Valstybinis sporto komitetas ir Rusijos stačiatikių bažnyčia.

Beje, šitas verslas greitai tapo kriminalinis. O galiausiai „afganai“ ir „sportininkai“ iššaudė vienas kitą. Tuo tarpu metropolitas Kirilas, žiniasklaidos teigimu, būtent iš nikotino susikrovė pradinį kapitalą – kelis šimtus milijonų dolerių.

Vėliau dvasininkas buvo įsitraukęs į neapmuitintą naftos eksportą, nelegalią Kamčiatkos krabų žvejybą, Uralo vertingųjų mineralų gavybą, bankų steigimą, akcijų ir nekilnojamojo turto supirkimą.

2004 metais Šešėlinės ekonomikos tyrimo centro prie Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto mokslinis bendradarbis Nikolajus Mitrochinas monografijoje apie šešėlinę ekonominę Rusijos stačiatikių bažnyčios veiklą Kirilo turtą įvertino 1,5 mlrd. dolerių.

Dar po dvejų metų „tabako“ metropolito turtą laikraštis „Moskovskije novosti“ įvertino jau 4 mlrd. dolerių.

Tuomet šis dvasininkas jau buvo oficialus prabangaus būsto, iš kurio atsiveria vaizdas į Kremlių (iš dešinės) ir Kristaus Išganytojo katedrą (iš kairės), savininkas.

Šis butas buvo registruotas Kirilo pasaulietine pavarde, o žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog metropolitas nusipirko ir vilą Šveicarijoje. Jokių paneigimų dėl to nepasirodė.

Įdomu tai, kad Rusijos stačiatikių bažnyčios hierarchai ne tik nesmerkė Kirilo veiklos.

Atvirkščiai, metropolito Kirilo vardas jiems kėlė kažką panašaus į pavydžią pagarbą ir tarsi skatino lojalumą.

Iki patriarcho rinkimų likus kelioms savaitėms, Rusijos stačiatikių bažnyčios atstovas prie Europos organizacijų Briuselyje vyskupas Ilarionas pareiškė: „Šventojo sinodo nariai jau apsisprendė.

Metropolitas Kirilas žinomas kaip visuomenės veikėjas iš televizijos laidų, reportažų apie jo vizitus į įvairias šalis, jo komentarų aktualiomis politinėmis temomis“.

Tačiau archijerėjų susirinkimo kuluaruose buvo girdėti ir kitokių balsų: neva miręs patriarchas Aleksijus II būtų buvęs prieš šį kandidatą.

Buvo cituojama ir pikta vieno užsienio vyskupų frazė: „Kur tai matyta, kad skandalų herojus taptų Maskvos patriarchato vadovu. Juk tai vis dėlto Bažnyčia, o ne prekybos centras!“

Pagrindiniu Kirilo konkurentu patriarcho rinkimuose laikytas Kalugos ir Borovsko metropolitas 59 metų Klemensas.

Jis kadaise buvo to paties Kirilo pavaduotojas, kai šis ėjo Bažnyčios išorinių reikalų skyriaus vadovo pareigas.

Vėliau patriarchas Aleksijus II skyrė Klemensą į ne mažiau atsakingas Rusijos stačiatikių bažnyčios valdytojo pareigas.

Buvo kalbų, kad į Klemensą orientavosi ir Kremlius.

2006 metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas būtent jį, o ne Kirilą, įtraukė į Visuomenės rūmų sudėtį.

Tuomet laikraščiai rašė, kad Kremlius ne itin pasitiki pernelyg charizmatišku Kirilu. Neva šalį valdantiems saugumiečiams parankesnis būtų ne toks ryškus Klemensas.

Atrodo, kad ir pats Klemensas tikėjo, jog bus išrinktas patriarchu. Gruodžio 6-osios rytą, praėjus parai po Aleksijaus II mirties, jis surengė laidotuvių komisijos posėdį, o save paskyrė jos pirmininku.

Gali būti, kad Klemensas vadovavosi Sovietų Sąjungoje viešpatavusia tradicija. Tais laikais po Komunistų partijos generalinio sekretoriaus (būtent tas politikas, o ne vyriausybės vadovas tuomet iš tikro valdė šalį. – Red.) mirties jo įpėdiniu tapdavo būtent laidotuvių komisijos pirmininkas.

Tačiau kai Šventojo sinodo dvasininkų sprendimu Kirilas buvo paskirtas laikinai vadovauti Rusijos stačiatikių bažnyčiai, jis greitai užkirto kelią „savavaliavimui“.

Jau tą patį vakarą vadovavimą komisijai priskyrė sau, o Klemensui davė tik sekretoriaus pareigas.

Nepaisant tokių neviešų susistumdymų prie Aleksijaus II karsto, buvo tikimasi, kad per pirmąjį archijerėjų balsavimą Kirilas ir Klemensas gaus bent vienodai balsų. Tuomet pagrindinė kandidatų kova būtų vykusi Bažnyčios sobore, kurio delegatus sudaro ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai.

Tačiau greitai paaiškėjo, kad tarp delegatų pasauliečių yra nemažai stambių verslininkų ir valdininkų, taip pat jų vaikų ir žmonų.

Iš labiausiai „nepadorių“ neva visuomenės atstovų buvo įvardijamas korporacijos „Donskoj tabak“ vadovas Ivanas Savidis ir aktorė Larisa Belobrova.

Dabar viena turtingiausių regiono moterų laikoma aktorė yra Primorės krašto gubernatoriaus Sergejaus Darkino žmona.

Anksčiau ji buvo Primorės kriminalinio šulo Igorio Karpovo našlė.

Tačiau pirmąją staigmeną pateikė jau archijerėjų susirinkimas: iš 198 aukščiausių Bažnyčios hierarchų metropolitas Kirilas gavo 97, o Klemensas tris kartus mažiau – 32, trečias su 16 balsų liko 73 metų metropolitas Filaretas.

Iš esmės žaidimas buvo baigtas. Tiesa, po Maskvą pasklido gandai, kad „per rinkimus machinacijų nebuvo, bet Kirilas, pasinaudodamas asmenine įtaka Rusijos stačiatikių bažnyčiai, derėjosi su daugeliu delegatų“.

Tada internetinėse svetainėse pasirodė kreipimaisi į Bažnyčios soboro delegatus, nuo kurių priklausė lemiamas žodis: „Žmonės, susimąstykite, ar gerai bus Bažnyčiai, jeigu jos vadovu taps „bažnytinis magnatas“, kuris, sprendžiant iš gandų, Maskvos patriarchatą gali paversti viena didele korporacija?

Pagalvokite, ar galima leisti, kad tikintieji turėtų bent mažiausią abejonę, ar naujasis patriarchas gali garbingai vadovauti Bažnyčiai?

Apie kokią garbę gali būti kalba, jeigu Kirilas buvo įsipainiojęs į garsų tabako prekybos skandalą?“

Atsakomasis smūgis buvo suduotas žaibiškai. Jau tą patį vakarą radijas „Echo Moskvy“ paskelbė, o kitą rytą laikraštyje „Izvestija“ pasirodė interviu su buvusiu Rusijos mokesčių ir rinkliavų ministru Aleksandru Počinoku.

Jis pareiškė, kad metropolitas Kirilas neturėjo nieko bendra su tabako verslu, o komisijai prie Rusijos stačiatikių bažnyčios tuomet vadovavo metropolitas Klemensas, kuris „kontroliavo didesniąją pajamų dalį“.

Klausimas, kodėl buvęs ministras apie tai tylėjo penkiolika metų, kai hierarchui Kirilui teko iškęsti gėdą ir įžeidimus dėl jam priskiriamų aferų, kažkodėl nebuvo pateiktas.

Nebuvo paminėtos ir tuometės Klemenso pareigos – Bažnyčios išorinių reikalų skyriaus vadovo pavaduotojas. O tai reiškia, kad jis vykdė savo viršininko metropolito Kirilo nurodymus.

Štai taip, nukreipiant ugnį į konkurentą, rinkimams pritaikytos „politinės technologijos“.

Ar reikia dar stebėtis tuo, kad per vietinį susirinkimą trečiasis kandidatas į patriarchus – Minsko ir Slucko metropolitas Filaretas atsiėmė savo kandidatūrą Kirilo naudai.

Tokiomis aplinkybėmis naujasis Bažnyčios vadovas įžengė į sostą.

Rusams dar teks suvokti: ar Kirilo išrinkimas Maskvos ir visos Rusios patriarchu yra bėda ar laimė šaliai ir Bažnyčiai?

O atsakymas nėra toks vienareikšmis, kaip gali atrodyti iš pateiktų faktų. Čia gali pagelbėti vieno gana autoritetingo ne tik Rusijos stačiatikių bažnyčioje, bet ir pasaulietiniuose sluoksniuose žmogaus nuomonė.

Teologijos daktaras, Maskvos dvasinės akademijos profesorius, buvęs patriarcho Aleksijaus II padėjėjas diakonas Andrejus Kurajevas pasakė: „Kirilo kelias – tai Bažnyčios dalyvavimas Valstybės reikaluose. Klemenso kelias – tai kapituliacija prieš Kremlių“.

Taigi, sprendžiant iš A.Kurajevo žodžių, metropolito Kirilo išrinkimas – tai žingsnis siekiant atkurti stiprią nacionalinę savarankišką Bažnyčią.

Klemenso išrinkimas būtų reiškęs, kad pilkieji Kremliaus kardinolai atvedė savo žmogų į patriarcho postą. O tai, savaime suprantama, bažnytiniam gyvenimui būtų suteikę ir atitinkamą prasmę.

Ar gali taip būti šiuolaikinėje Rusijoje, kur, bent jau daugelio vakariečių akimis, absoliučiai viskas valdoma iš Kremliaus?

Tikrai gali, nes galios centrų net V.Putino prezidentavimo laikais dažniausiai reikėdavę ieškoti ne tiek pačiame Kremliuje, kiek aplink jį susibūrusiose įvairiose jėgos struktūrų grupuotėse. Dabar šių centrų tik daugėja, o visa Kirilo biografija rodo, jog Bažnyčioje toks taip pat gali atsirasti.

Politologas Maksimas Ševčenka patvirtina, kad pokalbiuose Kirilas ne kartą pasisakė prieš konkordatą.

Taigi naujasis Bažnyčios vadovas netgi nenori aiškios sutarties tarp Bažnyčios ir Valstybės teisių bei įtakos zonų atskyrimo.

O tai gali reikšti tik viena – Kirilas pats pasirengęs dalyvauti politiniuose žaidimuose. Ir naujojo patriarcho vadovaujama Bažnyčia turėtų likti ne tik stipri, bet ir laisva nuo tiesioginės valdžios įtakos.

* Vladimiras Gundiajevas gimė 1946 metų lapkričio 20 dieną tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) dvasininko šeimoje. Baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Leningrado dvasinę seminariją, o po to – į Leningrado dvasinę akademiją, kurią baigė su pagyrimu 1969 metais.

* Tų pačių metų balandžio 3 dieną garsus Leningrado ir Naugardo metropolitas Nikodemas jį įšventino vienuoliu ir davė Kirilo vardą.

* Nuo 1970 iki 1971 metų – dogmatinės teologijos dėstytojas, Leningrado dvasinės akademijos ir seminarijos (LDAS) inspektoriaus padėjėjas ir metropolito Nikodemo asmeninis sekretorius.

* 1971-1974 metais – Maskvos patriarchato atstovas prie Pasaulinės bažnyčių tarybos Ženevoje. Nuo 1974 iki 1984 metų – LDAS rektorius.

* 1976 metais įšventintas Vyborgo vyskupu, jau kitais metais – arkivyskupu.

* Nuo 1989 metų lapkričio 13 dienos – Maskvos patriarchato išorinių ryšių skyriaus pirmininkas, o 1991 metų vasario 25 dieną paskirtas metropolitu.