Autoironija, žinoma, dalykas geras. Tik štai kad dabar pačius save ironizuoti tenka beveik pro ašaras. Tiesą sakant, ne tik kad nebejuokinga, bet jau netgi norisi ir verkti. Taip, aš apie Vilnių, kultūros sostinę – tą pačią, kuria didžiavomės (ypač, tie, gyvenantys užsienyje), bene porą metų visiems iš lūpų į lūpas reklamavome, gyrėme ir kvietėme.
Apie tą pačią 2009-ųjų Europos kultūros sostinę, į kurią nebeįmanoma tiesiogiai atskristi iš jokios Vakarų Europos sostinės – nei iš Paryžiaus, nei iš Romos, nei iš Madrido, nei iš Berlyno, nei iš Hagos ar Amsterdamo, nei iš Briuselio, nei iš Berno, Ženevos ar Ciuricho, nei iš Londono. Tiesą sakant, lietuvišką kultūrą sumaniusiems pažinti britams dabar turbūt jau greičiau pasiekti Europos kultūros sostinę plaukiant „šuniuku“ jūromis, nei skrendant lėktuvais su persėdimais.
Bet šis tekstas ne apie tautines šaltibarščių oro linijas, pagaliau nugaišusias tarsi Brisius ant spalių (nerangumo, nelankstumo, atsilikimo, trumparegystės, skolų, aferų, neprofesionalumo) krūvos. Joms nejaučiu jokių sentimentų – kaip ir jų buvusiai internetinei rezervacijų sistemai, kuri kiekvieną kartą priversdavo balsu keiktis necenzūriniais žodžiais.
Man tikrai nesvarbu, kas užrašyta ant lėktuvo šono – „Suvalkietis“, „Virgin“ ar SAS – kad tik nuskraidintų saugiai ir tiesiai iš taško A į tašką B, o tą per daugybę metų zujimo pirmyn atgal tarp Vilniaus ir Londono bene geriausiai ir patikimiausiai darė „British Airways“ (BA), po įstojimo į Europos Sąjungą laikinai susidomėję Vilniaus maršrutu.
Ir nežinau, kodėl, bet šis britų entuziazmas, nepaisant pilnutėlių BA lėktuvų ir humaniškų kainų, per keletą metų išsivadėjo. Kaip ir susidomėjimas gražiuoju žurnaluose ir spaudoje reklamuotu Vilniumi bei naująja ES nare Lietuva.
Tąkart, 2004-aisiais, tikrai buvome atsidūrę dėmesio centre, nes tas dėmesys buvo sutelktas į nepažintą Rytų Europos žemę, staiga tapusią ES dalimi. Reikia pripažinti – nesugebėjome kalti geležies, kol ji buvo karšta. Britams Lietuvą tąkart reklamavome arba „valdiškai“, arba nieko jiems nesakančiais krepšininkų vardais ir banaliomis klišėmis iš serijos „kašė“, gražios mergos ir pigus alus“, tad geriausiu atveju laikinai tepritraukėme bernvakarių šutves.
Bet šiandien pigusis alus jau brangesnis už anglišką, už aviabilieto į Vilnių kainą galima nuskristi iš Londono į Niujorką ir atgal, o sukalbamų baro mergužėlių grožis kitą rytą pabudus tuščiomis kišenėmis iš klofelino amnezijos irgi atrodo kiek priblankęs. Na, o moterims, keliautojoms iš svečių kraštų, mūsų kraštas niekada nebuvo itin patrauklus.
Lietuvoje filmuoto britų serialo „Rūmai“ pagrindinė aktorė savo įspūdžius iš kelių mėnesių viešnagės sostinėje viename interviu apibūdino taip: „Negražūs vyrai, restoranuose – vien kiauliena, vienu žodžiu – Vile-nius“. Trumpas paaiškinimas angliškai nemokantiems: žodis „vile“ reiškia atstumiantį, pasišlykštėtiną.
Per vieną vakarėlį susitikusi minėtą arogantišką aktoriukę nepuoliau jos su beisbolo lazda ir nereikalavau pasiaiškinimų, bet, tiesą sakant, vėliau piktdžiugiškai nusišypsojau, kai ir tą serialą, ir jos vaidybą kritikai sumaišė su žeme.
Tačiau negali pykti: kiekvienas gali turėti savo antipatijų. Kaip ir simpatijų: juk keliaujantys žmonės atranda romantiką, grožį, dvasios pilnatvę ir bylojančią amžinybę įvairiausiose pasaulio vietose – Paryžiuje ir Venecijoje, Sankt Peterburge ir Atėnuose, Chichen-Itzos piramidės viršūnėje ar Marakešo turgaus knibždėlyne, Kazachstano stepėse ir Butano kalnuose; žvelgdami į veriamus karoliukus masajų gyvenvietėje ar į Australijos aborigeno bumerango skrydį.
Man tokia vieta, kurioje visu savo grožiu išsiskleidžia amžinybė ir laikinumas, istorinis trapumas ir išlikimas, Rytai ir Vakarai, geismas ir ilgesys, švelnumas ir šiurkštumas, visada buvo ir bus Vilnius – sudėtingo, bet nepaprasto charakterio miestas, kurį, net neabejoju, galima parodyti taip, kad įspūdžių ištroškusios, keliaujančios sielos iš įvairiausių kraštų jį nuoširdžiai įsimylėtų, kaip kad įsimyli kitas charakteringas pasaulio vietas.
Juolab, kad pasaulinių televizijos kanalų ekranuose ar „Condé Nast“ žurnalų puslapiuose rinkodarą išmanančių žurnalistų pagyromis apipintas jis atrodo ne ką prasčiau už patraukliausias pasaulio vietas. Ir dar pagražintas Europos kultūros sostinės etikete, kuri jau pradeda įtartinai luptis, dreskiama vietinių funkcionierių nesutarimų, lendančių į paviršių europiniu mastu.
Biurokratinių „švonderių“ – ne dėl savo kompetencijos, kvalifikacijos, o tik dėl politinio parankumo atsidūrusių kultūrai vadovaujančiuose postuose – kultūrinis „išprusimas“ jau kurį laiką nebestebina. Jiems nieko nereiškia nei iškoneveikti Joną Meką, nei Nacionalinės premijos laureatų kūrinius pavadinti „vaikų darbais“, nes visą meną jie tiesiog skirsto į “gerą” ir “blogą”.
“Geras” – tai turbūt šlovinantis jų partiją, derantis prie svetainės komplekto arba toks, kaip Skalbėjų, atsiprašau – Valdovų – rūmai. Visas kitas – blogas, todėl jį reikia sabotuoti, kaip ir visą kultūros sostinę.
Nes to, kas dedasi, kitaip nei piktybiniu ir tikslingu sabotažu nepavadinsi – pernelyg daug sutapimų peršasi į galvą. Atsitiktinai ar neatsitiktinai nuo pasaulio atkirsta kultūros sostinė dabar dar diskredituojama ir žeminančiomis vadovų bei vykdytojų peštynėmis. Dabar – kai tam skirtas diskusijų ir konkursų laikas seniausiai pasibaigęs, projektai patvirtinti ir pradėti vykdyti, kūriniai – kūrybos pusiaukelėje ar jau baigti; dabar – kai jau metas pablizginti kampus, plačiai atverti duris ir su šypsena priimti svečius.
Ne, dabar trumparegiai valdžiukės lietuviai stengiasi kultūros sostinei ne suteikti gyvybę, ne įgyvendinti sukurtus planus ir įvykdyti prieš Europos bendruomenę priimtus įsipareigojimus, titulus ir atsakomybę, o visa tai išdraskyti, perkąsti gerkles vieni kitiems, pūkuose ir degute išvolioję linčiuoti kaltus ir nekaltus, ir dargi iš to padaryti nemokamą spektaklį, stebimą visos pakraupusios Europos. Ar tai ir yra Vilniaus, kultūros sostinės, programa?
Taigi, apmaudžiausia tai, kad priešingai nei pradžioje papasakotame anekdote, mes, lietuviai, vis dėl to kultūrą turime. Ir dargi tokią, kurią tikrai negėda parodyti pasauliui.
Įrodymų toli ieškoti nereikia: kad ir pastarųjų dienų pranešimai apie Eimunto Nekrošiaus įvertinimą Italijos UBU premija, o Oskaro Koršunovo – Prancūzijos meno ir literatūros ordinu. Ir ne tik teatro srityje rastume analogų – turime ir pasaulinio lygio muzikų bei menininkų. Kaip tokiai mažutei šaliai, turime tikrai velniškai daug talentingų, iniciatyvių, išprususių žmonių ir pasaulinio lygio kultūrą.
O štai ko neturime, tai neturime: pas mus, pasirodo, visiškai nėra Kultūros ministerijos. Tik kažkokia kultūros gegutė.