Dabar 32 metų V.Kernagis — bilietus platinančios bendrovės „Tiketa“ generalinis direktorius. Pramušęs galvą dėl informacinių technologijų, gabus matematikas ir fizikas, atradęs naują veiklą — administravimą. Niekada nelipęs paskui tėvą ant scenos, bet domėjęsis užkulisiais — garsu, apšvietimu, viskuo, kas arčiau technikos.
— Jūs skubate ir skubate? Ar suspėjate laiku būti ten, kur reikia?
— Viską susiplanuoju. Matyt, tą savybę paveldėjau iš tėvo — jis niekur nevėluodavo. Jeigu vairuodamas automobilį sakau, kad būsiu po septynių minučių, tai reiškia, kad būsiu ne po penkių ar aštuonių — būsiu po septynių. Iš to juokiasi ir sesuo, ir žmona. O man nevėluoti atrodo natūralu.
— Ar nebuvo sunku po tėvo mirties dar neįrengtame name imtis šeimininko pareigų?
— Šeimininkė — mama. Kaip nors reikėjo ją perkraustyti, įkurdinti. Namą norėjosi kuo greičiau įrengti, kad jame pradėtų virti gyvenimas. Padariau tai, ką turėjau padaryti, — padėti mamai persikraustyti.
Reikėjo ją įkalbinėti — atvažiuok, gal pernakvosi. Ji atvažiuodavo, bet vakare išvažiuodavo. Aš ją turėjau pripratinti prie to namo. Žolę užsėjome, anūkus suvežėme. Ir taip po truputį įsikūrėme.
— Dažnai ten nuvažiuojate?
— Dabar ir mes ten gyvename, nes keičiame būstą. Savo butą esame pardavę, o naujojo dar neįsirengę.
Tuos metus po tėvo mirties kam nors reikėjo būti drauge su mama. Su seserimi susitarėme, kad kurį laiką ten pagyvensiu aš su savo šeima.
— Jūsų žmona irgi dirba „Tiketoje“?
— Mano žmona Rima tikrai nedirba „Tiketoje“. Ji — vieno banko darbuotoja. Nesutinku su nuomone, kad vyras — įmonės direktorius, o žmona — buhalterė. Esu atskyręs darbą nuo asmeninio gyvenimo.
Į darbą nepriimu draugų — iš karto pasikeičia santykiai. Buvo tokių atvejų, pasimokiau.
Jeigu draugas — tai draugas. O darbo santykiai — oficialesni. Tai pradeda pintis, trintis, nežinai, kaip čia ką pasakyti, kaip pasielgti.
Nesakau, kad mūsų kolektyve prasta atmosfera. Mes dalį laisvalaikio praleidžiame kartu. Generalinis direktorius man skamba kaip titulas. Ne pareigos yra svarbu, o atsakomybė.
Mūsų sūnui Nojui — ketveri. Jis jau parodė susidomėjimą muzikos instrumentais. Muša būgnus nuo kokių dvejų metų. Atsisėda, įsijungia kokią nors muziką ir kartu su muzikantais groja. Groja iš širdies.
Nojus yra pareiškęs, kad norėtų groti ne tik būgnais, bet ir kitokiais instrumentais. Nuo rudens ketiname jį leisti į muzikos mokyklėlę. Tegul nueina ir pamėgina — gal užsikabins? O gal ir ne.
— Anūkai Kernagiui buvo „kažkas tokio“.
— Jis labai laukė tų anūkų. Mane įkalbinėjo, kad gal jau laikas. Jei žmogus ko nors nori, tai ateina ir pasako. Jis tų anūkų norėjo dar daugiau — kam čia delsti.
Ir tas namas su kiemu, su kalneliu — anūkams, kur jie gali dūkti, siausti. Kalnelį tėvas sumanė specialiai jiems. Dabar ten — čiužinėjimo trasa, sniego pilys, nameliai.
— Kaip su šeima leidžiate savaitgalius?
— Darbas suvalgo daug laiko, todėl pirmas noras — pabūti drauge su žmona ir sūnumi, kartais net nieko ypatinga neveikti. Kad ir paplepėti. Kieme statome sniego pilis. Šeima — ne tik mes. Visa giminė susirenka į tą namą. Mus vienija bendrumo jausmas. Mes neskirstome — čia tavo, o čia — mano.
— Tai jūs — šaunus artimųjų kolektyvas?
— Pats šauniausias. Jeigu vienam kas nors atsitinka, visi puola padėti. Šeimos bendrumo suvokimas man tiesiog įskiepytas. Žinau, kad, išsikrausčius į savo naujuosius namus, pas mamą atvažiuoti savaitgaliais bus didžiulė šventė. Kita vertus, prie namo yra ir daug darbo.
— Ką veikėte prieš darbą „Tiketoje“?
— Nuo kokių 18 metų turėjau savo įmonę. Kūrėme interneto tinklalapius — jų buvome sukūrę apie 300. Iš pradžių tai buvo tarsi žaidimas, jis išsirutuliojo į verslą. Laikui bėgant pamatai, kad iš žaidimo gali užsidirbti, tai ir toliau žaidi. Pomėgis virto verslu.
Verslas plėtėsi — kelerius metus mūsų padalinys buvo ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Turėjome apie 150 klientų, tarp kurių buvo žinomų šalių įmonių, kaip „Kalnapilis“. Su restoranu „Ritos slėptuvė“ pirmieji Lietuvoje sukūrėme maisto užsakymo į namus sistemą. Restorano savininkė Rita Dapkutė pasakė: „Man reikia, kad internetu žmonės užsisakytų valgių į namus“.
Taigi sukūrėme ir tinklalapį, ir pačią sistemą, kaip tai daryti. Vienintelis dalykas, kurio nebuvo, — tai atsiskaitymo internetu. Bet prieš 12 metų Lietuvoje apskritai to dar nebuvo.
Miesto centre turėjome biurą, iš namų susitempėme kompiuterius, buvo smagu. Viskas buvo smarkiai užsukta — dirbo bene 24 žmonės. Maždaug po šešerių metų viskas atsibodo ir tą verslą pardaviau.
Pradėjau dirbti televizijoje — 5 kanale (dabar — „Lietuvos ryto“ televizija, — red.) informacinių technologijų skyriaus vadovu. Paskui perėjau į „Tiketą“ — irgi informacinių technologijų skyriaus vadovu. Paskui tapau „Tiketos“ komercijos direktoriumi, beveik metai — jos generalinis direktorius. Jeigu trumpai — iš informacinių technologijų sferos nėriau į administravimą.
— Kaip užčiuopėte turįs verslininko gyslelę? Juk ne kiekvienas 18-metis įkuria individualią įmonę.
— Visą laiką dariau tai, kas patiko. Šeimoje niekada nebuvau verčiamas groti ar dainuoti. Tai manęs netraukė. Labiau traukė scenos užkulisiai — apšvietimas, garsas, viskas, kas arčiau technikos. Gal dėl to ir užsiėmiau informacinėmis technologijomis. Mokiausi Vilniaus kolegijoje ir dirbau.
O verslininko gyslelė... Man tai labiau primena tuos, kurie prekiauja turguje ir ką nors tau įbruka. Kaip sakoma, užkalba dantį — ir pats nepastebi, kaip nusiperki. Pareigas buvusiame versle labiau pavadinčiau administratoriaus. Kad turėtum savo verslą, turi sugebėti valdyti ir administruoti, toje srityje būti pirmas.
— Turbūt mokykloje jums gerai sekėsi tikslieji mokslai?
— Man patiko matematika ir fizika. Fizika buvo įdomi praktiniu atžvilgiu. O matematika — smagus dalykas. Visą laiką turi sugalvoti, kaip išrutulioti skaičius, kad gautum reikiamą rezultatą. Man tai nebuvo sudėtinga. Matyt, toks mano mąstymas.
Ir tėvo mąstymas buvo analitinis visais 100 procentų. Jis turėjo daug veiklos — režisierius, renginių organizatorius, bardas, dainų autorius, konferansjė ir jam puikiai sekėsi. Aš užsiimu kitokia veikla ir man sekasi. Tėvukas mokėjo laiku pastebėti pakilimą, nuspėti, kad artėja atoslūgis. Tada būtinai ką nors keisdavo. Tai — aukštoji matematika. Palyginkite tai su verslu — kaip savo kompaniją išlaikyti rinkos lydere, ir bus tas pat. To neišmoksi — greičiausiai tai turi būti įgimta.
— Ar tėvas jūsų niekada nespaudė prie muzikos?
— Jis manęs nespaudė prie nieko. Visą laiką buvau auklėjamas taip, kad pats turėčiau priimti sprendimus. Ne dėl to, kad niekam nerūpėjau, — kaip nori, taip daryk. Mes daug šnekėdavomės. Patarimų — taip, būdavo daug, bet niekada nebūdavo nurodoma — čia reikia daryti vienaip ar kitaip. Jis sakydavo: „Aš galbūt elgčiausi šitaip, o tu spręsk pats — tai tavo gyvenimas“.
— Tėvas vaikams buvo labai demokratiškas?
— Visiškai. Tiek tėvas, tiek mama. Mūsų šeimoje demokratija gal net peržengia normos ribas. Demokratija — leidimas daryti tai, kas tau smagu, malonu, kuo tu nori užsiimti. Mūsų namuose tai visą laiką buvo pozicija Nr.1. Nespaudė manęs groti ar dainuoti nė vienas. Nei tėvukas, nei mama.
— Ar esate prašęs tėvo patarimų? Ir kokį gerą patarimą jis yra davęs?
— Tikrai neišskirčiau vieno — tai visuma. Tėvas man įskiepijo sąžiningumą, pareigingumą, atvirumą. Kartais per daug atvirai ką nors pasakau. Slėpti ir laikyti savyje kokius nors dalykus — kam? Reikia sakyti ir dalytis. Bet kartais žmonės nelabai to supranta.
Tėvas scenoje atidirbdavo sąžiningai ir tik tada švęsdavo.
O būdavo tokių, kurie pašvęsdavo ir prieš lipdami į sceną. Jis buvo pareigingas, į darbą žiūrėjo labai atsakingai. Ir man tai perdavė.
— Ar paauglystėje buvo sunku atlaikyti V.Kernagio šlovės naštą? Juk vieni draugai tėvo darbus galėjo iškelti į padanges, kiti sumaišyti su žemėmis. Ar dėl to veldavotės į konfliktus?
— Niekados. Aš gimiau su ta jo šlove — ji jau buvo. Ir visą laiką su ja gyvenau — man tai buvo taip natūralu. Negalėjau į tai pasižiūrėti iš šalies. O namie būdavo visai kiti reikalai.
— Negi tėvas nepaklausė, ar norėtumėte lankyti muzikos mokyklą?
— Ne. Bet jis lygiai taip pat neklausė, ar norėčiau lankyti boksą ar plaukimą. Aš pats puikiai orientavausi ir galėjau išsirinkti tai, ką noriu. Mes šnekėdavomės — tai patinka, tai irgi, o tai nepatinka, tai traukia, o tai — ne. Manęs visiškai netraukė į sceną.
— Bijojote jos?
— Taip. Ir dabar bijau, tragiškai bijau. Scenos bijo daug žmonių, aš nesu koks nors išskirtinis. Lygiai taip pat bijau aukščio. Bet daug žmonių bijo aukščio.
— Esate Kernagio fondo direktorius. Ką šiemet planuoja nuveikti fondas?
— Fondo prezidentė — mama. Juokais ją vadiname mūsų prezidentiene. Yra ir fondo valdyba — mes ją vadiname draugų klubu. Man tai skamba gražiau nei valdyba.
Kovo 15 dieną, tėvo mirties metinėms, bus padarytas pirmas šių metų fondo darbas — išleista kompaktinė plokštelė „Neatrastas Vytautas Kernagis“. Į ją sudėtos niekam negirdėtos tėvo dainos.
Gegužės 19-ąją, per tėvo gimtadienį, per Lietuvos televiziją bus surengtas koncertas, kuris kiekvienais metais taps tradicinis. Dar viena fondo veiklos kryptis — pagalba onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.