Šiemet pasikeitimai nedžiugina: pieno supirkimo kainos dar labiau sumažėjo, tačiau prie valstybės vairo stojusieji apie žemdirbių reikalavimus dar negirdėjo.
Ūkininką savinasi kelios organizacijos
Oficialiai teigiama, jog šalyje yra 60 tūkst. prekinių pieno ūkių. LPGA skyriai įsikūrę beveik visuose rajonuose, ypač aktyviai veikia Kupiškyje, Utenoje, Šakiuose, Prienuose, Vilkaviškyje. Atsitinka, jog tą patį ūkininką vienu metu „savinasi“ kelios visuomeninės žemdirbių savivaldos organizacijos. Valdžios parama (ir dėmesiu) naudojasi tik kelios, išgalinčios samdyti vadybininkus, mokėti jiems atlyginimus, skirti lėšų užsienio kelionėms. LPGA vadovas J. Vilionis su nedideliu bendraminčių būreliu rūpinasi pieno kainų ir rinkos politika, įstatymų baze, teikia siūlymus Vyriausybei, Seimui. Į visus renginius, pasitarimus, pieno ūkio problemų svarstymus sostinėje J. Vilionis vyksta už savo lėšas.
Žaidimas „Katė ir pelė“
- Šalies ūkiuose šiandien pagaminama daug pieno, tačiau mes nesame jo šeimininkai, - apmaudžiai konstatuoja J. Vilionis.
Dar neseniai šalyje skaičiuota daugiau nei 200 tūkst. pieno ūkių, vėliau vieni atsisakė gamybos, kiti pakeitė veiklos kryptį. Per pastaruosius keliolika metų susikūrė nemažai pieno gamybos kooperatyvų, tačiau, pasak J. Vilionio, daugelis jų buvo ir liko butaforiniai, „popieriniai“. Valstybės ir ES fondų lėšos panaudotos neracionaliai, tačiau ūkininkų „partneriai“ atsiriekė storą paramos pyrago riekę: vien tik iš SAPARD programos perdirbimo įmonėms modernizuoti panaudota daugiau nei 120 mln. Lt.
Rinkos analitikai pastebi, jog kelios vyraujančios šalies pieno sektoriuje perdirbimo įmonės su ūkininkais (ir pastaruosius tarsi ginti privalančiais valdžios atstovais) žaidžia „katę ir pelę“. Valstybės komisijoms demonstruojamas akcinėje bendrovėje „Rokiškio sūris“ pagamintas 2,5 proc. riebumo 1 l talpos pieno pakelis, įkainotas 1,80 Lt. Kitų bendrovių analogiškas pieno kiekis kainuoja apie 3 Lt, tačiau visi kaip vienas susitarę mažina iš ūkių superkamos žaliavos kainą.
Eksporto mastai - valstybės paslaptis?
Pasak J. Vilionio, perdirbimo įmonių vadovai pasitarimuose dažnai išmeta eksporto „kortą“, esą daug (apie 70 proc.) pieno produktų tenka išvežti į Latviją, Estiją, Lenkiją. Tačiau visi pieno gamintojai suvokia, jog tai nėra joks eksportas: juk visos šios šalys priklauso ES, vadinasi, kalbame apie vidaus rinką. Užsienis – „trečiosios“ šalys, pavyzdžiui, Rusija. Dabar perdirbėjai prakalbo apie būsimą eksporto subsidijų grąžinimą, tačiau supirkimo kainų nedidins.
LPGA vadovas retoriškai klausia: „O kas patikrino, kiek sūrių, sviesto, pieno miltelių išvežama iš Lietuvos“? Praėjusios Vyriausybės buvo prašoma žemdirbių savivaldai suteikti galimybę įsitikinti, kad pieno perdirbimo įmonių sandėliai lūžta nuo neparduotos produkcijos, tačiau leidimas nebuvo duotas. Dabar vėl kartojama ta pati „dainelė“: esą sandėliuose laikomi sūriai pagaminti iš 2007 m. brangiai supirktos pieno žaliavos, todėl gamintojams dar kartą reikia mažinti supirkimo kainas. Praėjusios kadencijos valdančiųjų buvo prašyta atlikti pieno kainų auditą: sulig pralaimėtais rinkimais nugarmėjo ir tie pažadai.
Yra galimybių padėti pieno gamintojui
LPGA vadovas J. Vilionis susitiko su naujuoju žemės ūkio ministru Kazimieru Starkevičiumi. Kalbėta ir apie kooperaciją, ir apie prekybą pilstomu pienu turguose.
Kasdien šalyje parduodama apie 2 tūkst. t „kooperuoto“ pieno. Kyla klausimas – kaip paaiškinti tai, kad apie 80 proc. pieno yra kooperatyvų rankose, o pieno supirkimo kaina eina žemyn? Vien ekonominės krizės įtaka to nepavadinsi. LPGA narių įsitikinimu, viena kainos smukimo priežasčių yra ir ta, kad šiandien kooperatyvai konkuruoja tarpusavyje, važinėdami po ūkius ir stengdamiesi pigiau supirkti pieną. Žemdirbiams svarbiausia parduoti, o už kiek – jau antraeilis dalykas. Taigi kooperatyvai ima kliudyti vienas kitam, ir perdirbėjai gali nusiderėti daug mažesnę kainą. Šią problemą neseniai bandė spręsti LPGA ir kooperatyvų atstovai. Tartasi, kad reikia sukurti antrojo laipsnio kooperatyvą, t. y. visus pavienius kooperatyvus sujungti, išrinkti administraciją, valdymo organus. Tokio sujungto kooperatyvo esmė būtų koordinuoti pieno pardavimą. Jis vestų derybas su perdirbimo įmonėmis, savo žinioje turėdamas visą pieno kiekį. Taigi derybos būtų visai kitokio lygio. Tačiau jei antrojo lygio kooperatyvas pradėtų veikti, pavienius, nekooperuotus ūkininkus perdirbimo įmonės išnaudotų dar labiau, pirkdamos iš jų pieną kaip pačią pigiausią žaliavą.
Šiandienos aktualija – suklestėjusi prekyba pilstomu pienu turguose ir iš mobilių pienvežių. Tai labai palanku ir miestiečiams, ir ūkininkams. LPGA vadovo J. Vilionio nuomone, tai laikina priemonė, kurią padiktavo ekonominis sunkmetis. Be to, jei turguje parduoti pieną sumanytų ir stambaus ūkio šeimininkas, tiekiantis per dieną 20 t, iškart kiltų problemų. Tiems patiems smulkiesiems ūkininkams ėmus konkuruoti turguje, kristų kainos, tuomet situacija vėl grįžtų į pradinę padėtį.
LPGA tarybos pirmininkas J. Vilionis žemės ūkio ministrui K. Starkevičiui pateikė kitą žemdirbių savivaldos atstovų siūlymą. Šalies pieno ūkių savininkai galėtų tiekti pieną valstybei priklausančioms įstaigoms: ligoninių, globos namų, kariuomenės, kalėjimų, mokyklų, vaikų darželių valgykloms. Daugelis ūkininkų turi šaldytuvus, pienvežius, ūkių produkcija yra nuolat tikrinama, sertifikuota. Tai būtų reali valstybės parama žemdirbiui, be to, būtų išvengta iki šiol „neskaidriai“ (kaip nustatė specialiosios tarnybos) vykusių viešųjų pirkimų konkursų, atvirai vadinamų valdininkų korupcijos šaltiniais. Ūkininkai valstybinių įstaigų valgykloms galėtų patiekti ne tik kokybiško pieno, bet ir varškės, sūrių. Valstybei tai „kainuotų“ Vyriausybės nutarimą, o ūkininkams tai būtų gelbėjimosi ratas nuo atsiritančios ekonominio nuosmukio bangos.
Vartotojų teisių gynėjai seniai pastebėję, jog viešosiose prekybos vietose pirkėjams siūlomas ne sviestas, o „riebalų mišiniai“, ne sūris, o „sūrio gaminys“, pusę metų negendantis, nesurūgstantis „pieno gėrimas“ ir pan. Dėl mažesnės kainos pirkėjas renkasi dažniausiai iš įvežtinės žaliavos pagamintą „produktą“. Tačiau jeigu valstybė deklaruoja rūpestį šalies vartotoju, tai bent į ligoninių ir mokyklų valgyklas galėtų įsileisti natūralų produktą.
Kitas LPGA vadovo siūlymas naujajam žemės ūkio ministrui – suskaičiuoti valstybės išlaidas, panaudojamas biurokratiniam aparatui išlaikyti ir informuoti apie „aparatininkų“ darbą. J. Vilionio turimais duomenimis, apie 450 mln. Lt skirta išmokoms pasėlius deklaravusiems kaimiečiams ir miestiečiams. Žemės ūkio ministerijai su savo padaliniais sostinėje, apskrityse ir rajonuose išlaikyti skirta apie 350 mln. Lt. Kiek milijonų iššvaistyta reklamuojant ministerijos darbą įvairiuose specialiuose po visą šalį nemokamai dalijamuose, bet skaitytojo neturinčiuose leidiniuose? „Atiduokite tuos pinigus žemdirbiams“, - sakė LPGA vadovas ministrui.
Žemdirbių „partnerių“ principas - skaldyk ir valdyk
Pastaruoju metu dažnai spekuliuojama smulkiųjų ir stambiųjų ūkininkų konfrontacijos klausimu, esą vieni skriaudžiami dėmesio stoka, o kiti maudosi mūsų valstybės ir ES paramos lėšose. Pasak J. Vilionio, pavydas yra blogas patarėjas, o šia lietuvio silpnybe sumaniai naudojasi žemės ūkio produkcijos supirkėjai. Pavyzdžiui, nedidelį pieno kiekį parduodančiam ūkininkui mokama 30-40 ct/kg, stambiajam, tiekiančiam per dieną 2 t – 60-65 ct/kg. Kelerius metus kovoti dėl didesnės kainos padėjo pieno gamintojų kooperatyvai. Tačiau pastaruoju metu į jų tarpą įsimetė nepasitikėjimo kirminas. O juk smulkiesiems pieno statytojams vienintelis išsigelbėjimas – kooperacija.
LPGA tarybos pirmininko J. Vilionio duomenimis, dar senovės Romos imperatorių taikytu metodu „Divide et impera“ (skaldyk ir valdyk) naudojasi Lietuvos pieno perdirbėjai. Pieno statytojus jie suskirstę bene į penkias kategorijas – pagal parduodamo pieno kiekį. Vienam už tokį patį pieną moka 20 ct/kg, kitam – 35 ct/kg, o jeigu nestosi į kooperatyvą, gali pasiūlyti ir 38 ct/kg.
- Šiandien pribrendo reikalas patiems pieną kaip kokybišką prekę parduoti, galbūt ir perdirbti, - kalba J. Vilionis. Ir priduria, jog tai turi daryti šią veiklos sritį išmanantys žmonės. Reikia sutelktos organizacijos, civilizuotų rinkos santykių. Patys ūkininkai turi subręsti tikrai, o ne popierinei savivaldai. Antai praėjusiais metais, kai Prancūzijos pieno gamintojai savo šalyje dėl mažų supirkimo kainų blokavo kelius ir atakavo ES administraciją, mūsų ūkininkų organizacijų delegacija geradarių dėka nukeliavo į Briuselį, ten surengė koncertą su šokiais, vaišes. Grįžusieji vėliau teisinosi, jog jie vykę ne kaip kooperacijos ar savivaldos atstovai ir ne už savo pinigus. Tačiau Europos Parlamentas matė linksmus ir viskuo patenkintus Lietuvos žemdirbių atstovus.
J. Vilionis vėl grįžta prie minties, jog visų savo nelaimių kaltininkai esame mes patys. Kaimiečiai visokiausiais būdais iš Vilniaus ir Briuselio raginami atsisakyti tradicinio žemės ūkio verslo, palikti laukus dirvonuoti, parduoti karves, auginti stručius, svarainius, pinti vyžas, krepšius.
Šalies pieno gamintojai vasario 6 d. 11 val. renkasi į visuotinę sueigą Jonavos kultūros rūmuose. Pasitarti kviečiami visų rajonų atstovai. Daugelio žemdirbių nuomone, reikia patiems investuoti į savivaldą, turėti savus vadybos, rinkodaros ir teisės specialistus, pieno gamintojams išsikovoti vietą šalies ir pasaulio rinkose. Antraip ir toliau teks stebėti „sveriamų pinigų“ srautus, o savame ūkyje laukti ne supirkėjų pienvežio, tik su bankroto dokumentais ateinančio teismo antstolio.