Turtuolių mokestis — tik repeticija?

Tačiau kai kurie ekspertai įspėja, kad tai gali būti repeticija prieš viso nekilnojamojo turto apmokestinimą, nes prabangių namų mokestis — menka paguoda biudžetui.

Dainininkė Birutė Petrikytė, gyvenanti dideliame name šalia jūros, jau suspėjo išgirsti visus „už“ ir „prieš“ apie būsimą nekilnojamojo turto mokestį.

Įsigijusi apgriuvusį pastatą, stūksojusį šalia kelio Šventoji—Liepoja, atlikėja jį pavertė šeimos uostu. Kartu su vyru Igoriu Karžickiu sudėjusi santaupas ir dar pasiskolinusi iš banko ji įgyvendino savo svajonę turėti puošnius ir originalius namus prie pat jūros. Valdžiai prabilus apie brangių namų apmokestinimą, B.Petrikytė į paniką nepuolė.

„Žinot, aš palaikau idėja apmokestinti brangius namus, jei tai padės išsikapstyti iš esamos situacijos“, — sakė dainininkė.

Ar jos negąsdina tai, kad tokiu atveju kasmet reikėtų mokėti 1 proc. namo vertės mokestį? „Aišku, kad tai kelia nerimą, tačiau mokėtume iš paskutiniųjų. Jei visi vengs mokesčių, niekada neišlipsime iš duobės. Juokinga girdėti, kad Lietuvoje tėra per 4 tūkstančius turtuolių, kurie galėtų būti apmokestinti. Man atrodo, kad tokių žmonių yra kur kas daugiau“, — dėstė populiarių dainų atlikėja.

Ji nesiryžo atskleisti, kiek galėtų būti vertas jos namas, tačiau nekilnojamasis turtas, pasak jos, turėtų būti objektyviai įvertintas: „ne taip kaip anksčiau“.

1 milijonas litų. Tiek ir daugiau vertą nekilnojamąjį turtą valdžia ketina apmokestinti.

„Tai — mokestis turtuoliams, kurie turėtų solidarizuotis su ne tokiais turtingais“, — būsimą nekilnojamojo turto mokestį apibūdino vienas jo iniciatorių Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, liberalas Kęstutis Glaveckas.

„Kaip Vokietijoje. Jei mažai uždirbi — moki 14 procentų pajamų mokestį, o jei kas mėnesį gauni daugiau negu 4,5 tūkstančio eurų — moki 42 procentus“, — palygino politikas.

Brangaus turto apmokestinimo įstatymas turi ir daugiau privalumų — lėšos papildys prasiskolinusių savivaldybių biudžetus.

Tiesa, K.Glaveckas linkęs pabrėžti, kad, dabartiniais skaičiavimais, jei reikės mokėti už milijono litų vertės ir brangesnį nekilnojamąjį turtą, daugiausia pajamų (apie 80 procentų) atitektų Vilniaus miesto savivaldybei. Mat sostinėje namų vertė neabejotinai didžiausia, čia ir turtuolių daugiau.

Pasak projekto rengėjų, gyventojai turėtų mokėti nuo viso turimo turto vertės: ar vienas namas vertas daugiau nei milijono litų, ar keli objektai, pavyzdžiui, butai.

Registrų centro duomenimis, dabar Lietuvoje yra apie 3600—4000 fizinių asmenų valdomų statinių, kurių rinkos vertė didesnė negu milijonas litų — iš viso už 6,4 milijardo litų. Jei šiems savininkams tektų mokėti 1 procentą turto mokesčio, kaip šiandien planuojama, į savivaldybių biudžetus kasmet suplauktų vos 64 milijonai litų.

Ar ši suma yra tokia, kad galėtų pagelbėti užkaišyti savivaldybių biudžeto skyles? Ypač žinant, kad Vilniaus miesto savivaldybė išsimokėjo 2 milijonų litų, Krašto apsaugos ministerija — 20 milijonų litų premijų? Arba Seimas už 1,5 milijono litų nusipirko naujų „Mercedes“.

K.Glaveckas sutinka, kad biudžetui šie pinigai nėra didelė pagalba, „bet iš tų pinigų galima daug ką daryti“.

„Tai labiau principo reikalas. Solidarumo principas. Dabar visi žmonės bado į turčius. Kita vertus, pasaulyje turtingi žmonės priversti dalytis su neturtingais. Šis mokestis atlieka socialines funkcijas“, — įsitikinęs K.Glaveckas.

Dabartinis finansų ministras Algirdas Šemeta dar praėjusių metų gruodį, kai buvo aptariama naujosios Vyriausybės veiklos programa, buvo linkęs manyti, kad tokia suma biudžeto neišgelbės. Kita vertus, neaišku, ar ne per brangiai valstybei kainuotų šio mokesčio administravimo išlaidos?

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys, korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis sako, kad apsisprendus įvesti brangaus nekilnojamojo turto mokestį politikai turi pirmiausia atsakyti į klausimą — ar norima surinkti kuo daugiau mokesčių, ar paskatinti efektyviau naudoti turtą.

„Jei bus apmokestinamas tik vienintelis žmogaus turimas būstas, kai jo vertė bus didesnė nei milijonas litų, toks principas būtų neteisingas. Jei žmogus turi ne vieną būstą — kitus nuomoja ir už tai gauna papildomų pajamų, tokiu atveju būsto apmokestinimas būtų pateisinamas“, — sakė K.Kristinaitis ir pabrėžė, kad noras vien tik surinkti mokesčius yra „absoliučiai klaidingas tikslas“.

K.Kristinaičio nuomone, noras šiandien apmokestinti brangaus turto turėtojus panašus į rytdienos žvalgybą — kaip reaguos apmokestintieji ir tie, kuriems ateityje teks mokėti daugiau.

„Manau, demonstrantų nei iš Žvėryno, nei iš Turniškių nesulauksime“, — sarkastiškai pažymėjo Seimo narys K.Glaveckas. Už brangų būstą teks mokėti net tam šeimininkui, kurio statinys yra kad ir čigonų tabore.

Tokią pozicija K.Kristinaitis linkęs kritikuoti: „Civilinis kodeksas sako, kad nekilnojamasis turtas — žemė su joje esančiais priklausiniais. Vadinasi, naujo įstatymo kūrėjai į tai turėtų atsižvelgti ir turtą vertinti bendrai. Juk yra skirtumas, ar toks pat namas stovi, sakykime, Vilniaus centre, ar keliasdešimt kilometrų nuo jo“.

K.Kristinaičio manymu, politikai turėtų pirmiausia veržtis ne įvesti naują nekilnojamojo turto, kad ir brangaus, apmokestinimo įstatymą, o sutvarkyti jau dabar galiojančius: „Dabar situacija tokia, kad net juridiniams asmenims priklausantis skirtingos paskirties nekilnojamasis turtas apmokestinamas nuo skirtingos vertės. Egzistuoja painiava — pusė mokesčių skaičiuojami kaip sovietiniais laikais, pusė pagal rinkos principus“.

Dabar galiojanti nekilnojamojo turto apmokestinimo tvarka, K.Kristinaičio nuomone, yra neskaidri.

Jei valdžia iš tikrųjų ateityje ketina apmokestinti visus nekilnojamojo turto savininkus, šiandien privalu galvoti ne apie naujus mokesčius, o apie vienodus vertinimo principus.

„Paprastiems piliečiams nėra ko nuogąstauti. Mes nesiruošiame apmokestinti tik vieną būstą turinčio žmogaus ar nuleisti kartelės iki pusės milijono litų vertės turto. Bent dabar apie tai nekalbama“, — nuramino K.Glaveckas.

Jei Seimas sutiks apmokestinti didesnės negu milijono litų vertės nekilnojamąjį turtą, ar nebus palikta spragų išvengti šio mokesčio? K.Glaveckas sutinka, kad jei brangiame name gyvenanti šeima oficialiai išsiskirtų, dalį būsto užrašius vaikams, pavyktų išvengti mokesčio.

„Įstatymus kuria šimtas žmonių, o vykdo milijonas. Jis visada turi daugiau proto ir idėjų. Ir turtingi, ir neturtingi nenori mokėti. O turtingi dar labiau nenori mokėti“, — samprotavo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas.

Yra ir daugiau spragų, leidžiančių išvengti mokesčio. Savivaldybės turi teisę mažinti mokesčius arba nuo jų visai atleisti. Todėl K.Glaveckas čia pat pažymėjo, kad, priėmus naują tvarką, savivaldybės neturėtų galimybės pasinaudoti šia teise.

Šiandien masiškai vertinant turtą galima net 35 procentų paklaida. Ar neatsitiks taip, kad tie 35 procentai taps turto vertintojo ir savininko mainų objektu, kai pastarasis prašys būstą įvertinti kukliau?

K.Glaveckas įsitikinęs, kad ginčų neturėtų būti, nes Registrų centre sukaupti duomenys apie nekilnojamojo turto vertę yra tikslūs. Tuo tarpu K.Kristinaitis mano kitaip.

„Kiekvienas būsto savininkas, nesutinkantis su savo turto įvertinimu, turi teisę kreiptis į Registrų centrą ir prašyti, kad turtą pervertintų nepriklausomas turto vertintojas. Jei Registrų centro komisija atsisako tai padaryti, žmogus turi teisę kreiptis į teismą“, — paaiškino K.Kristinaitis.

„Matininkų“ korporacijos prezidento nuomone, jei politikai numatytų kelias mokesčio pakopas, kai, sakykime, už brangesnį turtą reikėtų mokėti ne daugiau negu už mažesnį, bet irgi viršijantį milijoną litų, tokių būstų savininkai nebūtų linkę ieškoti pagalbos pas turto vertintojus, kad jie turtą pervertintų: „Koks skirtumas žmogui, ar jo namas pusantro, ar dviejų milijonų litų vertės — vis tiek teks mokėti tokį pat mokestį“.

K.Kristinaičio manymu, naujasis brangaus turto mokestis valdžiai neduos nei politinių, nei ekonominių dividendų: „Tai pasenęs mokestis, paveldėtas iš istorijos. Jį reikėjo įvesti prieš trejus metus, ir visuotinį. Gal ne taip skaudžiai padarinius būtų išgyvenusi nekilnojamojo turto rinka ir būtų buvęs pristabdytas noras spekuliaciniais tikslais įsigyti nekilnojamojo turtą. Būtume išvengę ir nekilnojamojo turto kainų augimo, ir dabartinio šuolio žemyn. Kitaip sakant, žmonės būtų stabdyti nuo neapgalvotų investicijų“.