Apie per pastarąjį mėnesį katastrofiškai smukusius valdančiųjų partijų reitingus – „Lietuvos ryto“ pokalbis su politologu Vytautu Dumbliausku.
- A.Valinskas su beveik 66 proc. neigiamu reitingu tapo nemėgstamiausiu visų laikų šalies politiku. Kodėl taip atsitiko? Tiksliau kalbant, kodėl taip greitai tai įvyko?
- Pagrindinis A.Valinsko rinkėjas – apie 30 metų, neaukšto išsilavinimo provincijos gyventojas, turintis atitinkamą humoro jausmą. Kaip matome, net toks rinkėjas jau suprato, kad pajuokavo nevykusiai.
Tiesa, kadangi iki prezidento rinkimų dar liko šiek tiek laiko, galima sakyti, kad šansų A.Valinskas dar šiek tiek turi.
Jis pats mėgina viešųjų ryšių akcijomis keisti situaciją. Be to, išskyrus D.Grybauskaitę, kuri gali nekandidatuoti, kitų realių kandidatų kol kas nėra.
Tačiau ar grįš A.Valinsko rinkėjas, kuris išsilakstė ten, iš kur ir atėjo, abejotina.
Toliau taip smunkant A.Valinsko ir kitų valdančiųjų reitingams, jis gali netekti ir partijos, ir Seimo pirmininko posto.
Dalis konservatorių seniai nepatenkinti – aiškina, kad A.Valinskas tik kenkia visai valdžiai.
Jie norėtų „prisikėlėlius“ pakeisti Darbo partija.
Tačiau šį žingsnį stabdo baimė, kad A.Valinsko nuvertimas netaptų ir koalicijos, ir Vyriausybės griūtimi. O to Tėvynės sąjunga bijo labiausiai.
- Bet ir konservatorių popieriai prastėja žaibiškai. Ką tai gali reikšti valdžiai?
- Šio nuosmukio priežastys – paties A.Kubiliaus rodoma arogancija, šaltumas, nesugebėjimas operatyviai ir adekvačiai reaguoti į realybę. A.Kubilius taip ir neįgijo charizmos.
Tėvynės sąjunga ir jos lyderis 8 metus sėdėjo patogiai opozicijoje, bet per šį laiką, atrodo, taip ir nesugebėjo tinkamai pasirengti valdžiai.
Ką reiškia vien jau tai, kad jie partijoje nesugebėjo išsiugdyti žmonių į kertinių ministerijų vadovų postus.
Prieš 13 metų finansų ministras buvo A.Šemeta ir dabar tik tas pats A.Šemeta.
- Gal finansų ministras ir bus pirmasis paaukotas ant liaudies šakių?
- Taip, A.Šemeta, kaip pagrindinis antikrizinio plano kūrėjas, – tinkama auka. Ypač jei galutinai paaiškės, kad biudžetas smarkiai nesurenkamas, o jo planas neveikia.
Be to, atmosferą gali pakaitinti ir kiti trys valdžios partneriai, kurie ims badyti pirštais vieni į kitus ir ieškoti atpirkimo ožių.
Tačiau A.Kubilius, be abejo, tam smarkiai priešintųsi. Juk tai būtų atviras maištas pirmiausia prieš jį patį, o partijoje, atrodo, yra ne viena grupė, kuriai jis tikrai netinka.
Premjeras gali imti šantažuoti savo pasitraukimu. Na, o Vyriausybės griūtis dešiniesiems yra baisiausias košmaras. Tai reikštų, kad reikia keisti ir partijos lyderį, o kito Tėvynės sąjunga tiesiog neturi.
- Tėvynės sąjungos uždaruose posėdžiuose apie visuomenę šnekama kaip apie „nepasitenkinimo židinius“, kuriuos reikia gesinti, apie žiniasklaidos kritiką – kaip apie „priešišką propagandą“, kurią reikia „atsverti“. Ar tai nėra pagrindinis akmuo po šios valdžios kaklu?
- Taip, uždaras, vieninteliais teisuoliais ir mesijais besijaučiančių konservatorių vadų mąstymas nuo seno yra pagrindinė jų bėda.
Be to, juos gali drąsinti ir tai, kad Seime kol kas nėra jokios realios alternatyvos dabartinei valdančiajai daugumai. Net jei įvyktų Seimo rinkimai, jo sudėtis, kaip matome iš apklausų, labai esmingai nesikeistų. O Tėvynės sąjungos rinkėjų branduolys – neišjudinamas.
Taip pat konservatorių vedliai vis dar mano, kad sausio 16-ąją įvykęs mitingas yra tik dirbtinai suorganizuotas dalykas, o ne tautoje bręstančių radikalaus protesto nuotaikų atspindys.
Gal taip ir yra, tačiau taip mąstyti politikoje – rizikinga. Mat tai gali baigtis ir taip: aplink paralyžiuotą Seimą ir Vyriausybę dieną ir naktį stovi dešimtūkstantinės minios ir reikalauja – tikėkimės, taikiai – kad valdžią eitų lauk. Tuomet aklavietėje atsidurtume mes visi.